GYVAI.TAUTOSJAUNIMAS.LT

Tau žodis pergalė savy talpina skausmą, kančią, mirtį.
O kraujas miesto aikštės grindiny tau sukelia šiltus jausmus…
Ir tankų gaudesys karingas trukdo savo sąžinę išgirsti.
Raudona vėliava nenoromis pavirto į raudonus gvazdikus.

Galbūt tu – tas, kuris kažko tada neteko.
Bet dauguma tokių kaip tu atėjo tiktai grobt.
Pompastiškais, spalvingais pergalės paradais,
Bandai savąsias nuodėmes užgožt.

Man žodis pergalė išreiškia ilgo karo pradžią,
Paniekintus ir sutryptus, nebedainuojančius namus.
Galbūt tai, blogiui, gal ir tau, tai – pergalė.
Didi diena kažkam, bet kitokia ji mums…

Edmundas Girskis
2012 05 09

Vienas seniausių žmonijos medžioklės ir karybos būdų yra lankininkystė, dabar tapęs vien sporto ir laisvalaikio pomėgiu (tiesa, kai kurių beširdžių žmonių naudojamas betikslėje šiandienos medžioklėje). Lankai, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėje yra brangūs, o savos gamybos lankas iš medžio reikalauja didelių žinių, įgūdžių, įrangos ir laiko sąnaudų. Todėl kiekvienam, kuris norėtų pabandyti šią pramogą, siūlome lengvą būdą pasidaryti lanką iš PVC vandentiekio vamzdžio. Įdėjus pakankamai meilės ir kantrybės, už keletą litų jūs galite pasidaryti pakankamai galingą ir smagų daiktą laisvalaikio leidimui gamtoje. Nes gamtoje būti yra gera!

Skaityti visą »

Jau ketvirtą kartą vyko Jaunųjų Lietuvos patriotų organizuojamas orientacinis žygis, šiemet vadinosi „Kęstučio apygardos partizanų takais“. Kaip ir visus kitus kartus, renginyje dalyvavo ir LTJS nariai, kurie kartu su Žaliaisiais velniais sudarė bendrą komandą. Jurbarko r. Eržvilko miestelyje pradėtas visą savaitgalį vykęs žygis sulaukė daugiau nei dviejų šimtų dalyvių, kurie pasklidę po teritoriją, keliavo Lietuvos laisvės gynėjų pramintais takais. Stotelės, kaip ir kasmet, buvo įrengtos partizanų žūties, kovų ir dislokacijos vietose. Organizatoriai jas pavertė gyvais muziejais po atviru dangumi. Mūsų komanda šiemet užėmė pirmą vietą. Šeši komandos nariai nuėjo 40 km, du – 80 km, likę – 60. Kadangi nesame gandrai ir tiesiomis linijomis neskraidome, prie kiekvieno maršruto reiktų pridėti dar apie 15% kilometrų. Siūlome susipažinti su mūsų komandos padarytomis nuotraukomis.

Linksma, švari, apsirūkiusi šalis, kur spalvingų transvestitų paradai marširuoja palei kanalus ir vėjo malūnus, o vietiniai gyventojai svetingai mojuoja jiems tulpėmis – tokia Olandijos reputacija užsieniečių akimis. Europos kloaka, kurią okupavo narkomanai, narkodileriai ir išeiviai iš trečiojo pasaulio šalių – tokią mato savo šalį olandai. Pradėję garbinti „demokratines vertybes“, jie įgyvendino jas realybėje ir dabar pakuojasi lagaminus, ketindami iš ten sprukti. Skaityti visą »

Rygiškių Jono gimnazijos geografų būrelis „Gaublys“ dalyvavo projekte, kuriame buvo siekiama atskleisti būdus, kaip išsaugoti savo tautos tradicijas. Ilgai negalvodami geografai iškarto kreipėsi pagalbos į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Marijampolės skyriaus narius. Mums tai nebuvo sunki užduotis, mat tradicijos įpintos į mūsų kasdieninį gyvenimą. Geografų būreliui buvo parodyta juostų pynimo technika ir galutiniai rezultatai, nepamiršta riešinės ir jų panaudojimas dabartiniame gyvenime. Tačiau pats pagrindinis LTJS uždavinys buvo išmokyti geografus seno, gero žaidimo- Ripkos. Mokymai įvyko iškarto po pamokų prie pat mokyklos. Sulaukėme stebėtojų komentarų ir šypsenų. Iš sulauktų emocijų ir noro bandyti žaisti toliau, galime tvirtai teigti, kad nors tai buvo pirmi, tačiau tikrai nepaskutiniai Ripkos mokymai Marijampolėje. Taip sakant: šiandien- mokymai, rytoj- „karas“. Po mokymų sutarta dėl rimtų ripkos žaidynių: LTJS komanda prieš geografus. Tad dabar  beliko laukti tik geresnių orų ir Marijampolėje Ripka pakils iš pelenų.

Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! <…> Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai…Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę…

 
Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus ir tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams arų nesuprasti! Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti.“ LIONGINAS BALIUKEVIČIUS – DZŪKAS

Sovietmečiu kažkas leptelėjo sparnuotą frazę jog „Lietuva bus, tačiau jau be lietuvių“. To, ačiū Dievui, režimui atlikti nepavyko. Tačiau šiandieninėje Lietuvoje, valstybinius apdovanojimus gauna žmonės, atvirai skelbiantys dar radikalesnis pareiškimus, kurios galima suprasti tik taip, kad „nebebus nei Lietuvos, nei lietuvių“…

Beveik prieš 20 metų (1992 m. liepos 20 dieną) žurnale „Time“ (o tai, kaip žinia, yra vienas svarbiausių žurnalų Amerikoje) globalistų ideologas Stroubas Talbotas (Strobe Talbott) rašė štai kaip: „Štai viena optimistiška priežastis tikėjimui … kad per ateinančius šimtą metų … nacijos statusas bus atgyvenęs; visos valstybės bus vienas globalus vienetas. … Tautinis savarankiškumas vis dėlto nėra tokia puiki idėja…. Visos šalys praktiškai yra socialiniai sambūriai, prisitaikantys prie kintančių aplinkybių. Nesvarbu, kokie amžini ir net šventi jie gali atrodyti vienu metu, iš tikrųjų jie yra dirbtini ir laikini. Per amžius gyvavo tendencija jungtis į didesnius vienetus, pareiškiančius savo nepriklausomybę ir, paradoksalu, tačiau tos tikros nepriklausomybės kaskart vis mažėja.“ Straipsnis pavadintas „Globalios tautos gimimas“

Viskas, galbūt, ir būtų nepastebėta, jeigu po dešimties metų, tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, nebūtų apdovanojęs šio globalisto Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu, Komandoro didžiuoju kryžiumi! Informaciją patikrinti galite čia

Kitas veikėjas iš Amerikos, JAV armijos generolas Veslis Klarkas (Wesley Clark), kuris buvo NATO karinių pajėgų vadu, pasisakė panašiai:

„Nepamirškime kokia problemos kilmė. Modernioje Europoje nėra vietos etniškai grynoms šalims. Tai yra XIX a. idėja, o mes bandome pereiti į XXI a., o tai padarysime su daugiatautėmis supervalstybėmis.“

Ką gi, ir šitas Lietuvos „draugas“ už „už pastangas, padedant Lietuvai integruotis į tarptautines gynybos struktūras bei asmeninį indėlį, stiprinant Lietuvos ir NATO šalių karinių pajėgų bendradarbiavimą“ irgi gavo iš misterio Adamkaus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pirmojo laipsnio ordiną, Didįjį kryžių.

Taigi, tautiniai apdovanojmai skiriami tiems, kurie norėtų, jog visas pasaulis būtų vienalytis ir bespalvis blynas, valdomas globalistų.

Dažnai tekdavo važiuoti Šiauriniu Kauno aplinkeliu. Visada mano akis džiugindavo ąžuolas galiūnas, kuris ne vieną dešimtmetį augo ant Neries upės šlaito viršaus.
Nors negaliu pasakyti, kada pirmą kartą aš jį pamačiau, bet puikiai pamenu, kad jis jau buvo išdžiūvęs. Sausos ąžuolo šąkos dar vis tebesitiesė į viršų tarsi sakydamos „Niekas mūsų neįveiks“.
Ir vieną kartą bevažiuojant pro šalį peizaže kažko pritrūko. Nebemačiau ąžuolo galiūno. Sustojau. Būnant šlaito papėdėje matėsi, kad ąžuolas jau įveiktas. Nusprendžiau užlipti aukštyn.

Belipant pamačiau nupjaustytas ąžuolo šakas. O užlipęs į viršų pamačiau liūdną vaizdą – neįveikė ąžuolo gamta, įveikė chuliganai. Ažuolas buvo drėvėtas, bet dar tvirtas. Kažkam jis nekėlė pasididžiavimo taip, kaip kėlė man ar, tikiu, dar daugeliui kitų, važiuojančių pro šalį.

Ąžuolo vidus buvo sudegęs. Kažkam niežtėjo nagus iškrėsti kažką negero. Padegtas ąžuolas nesugebėjo atsilaikyti. Nuvirto. O jis tiek daug matė pravažiuojančių automobilių. Daug keliautojų žvelgdavo pro automobilio langą į ąžuolo šakas. Dabar tai tik istorija, kuri liks dalies žmonių prisiminimuose.

Beje, man atrodo, šis ąžuolas turi ir kitą istoriją. Bet aš jos iki galo nežinau.

Julius Vaišnys.

Raminta Kabelkaitė

Vėl negaliu nesistebėti mamomis. Susilaukia vaikų, o tada skundžiasi: „Maniškis tai dabar vaikščiot pradėjo, tai šakės, viskas, amen niekur nieko palikt negalima, nes bus tas, anas, ar dar kas“. Paėmiau labiausiai paplitusį pavyzdį ir gal jame tiesos yra, bet labai nedaug. Tačiau dar juokingiau būna, kai netyčia, net nenorint, viešojoje erdvėje nugirstu skundus, apie ne tik, kad nevaikštančius, bet ir neropojančius vaikus. Ką anie tokio pridarė gulėdami ir žiūrėdami į lubas ar į tą pačią 5 žaisliukų, jau nusibodusią karuselę, kurios nei paliest, nei paragaut negalima. Matyt kalti, nes išmoko apsiverst, mažiau miegot ar tiesiog vis dar atpylinėja. Būt juokinga, jei nebūt graudu. O graudulio yra ir nemažai, nes šiais laikais išsilavinusių moterų protas, šeimos srityje siekia matyt dešimtmečių mergaičių lygį.

Pirmiausia skundžiasi, nes negali pastoti, o jei ir pastoja tai jau baisiai labai neaišku kada ir kaip. Toks įspūdis, kad turėtų užsidegti didelė raudona lempa (tikrąją to žodžio prasme) ant kaktos su prierašu „pastojo“. Tačiau taip akivaizdžiai viskas nevyksta. Suprantu, gyvenant tokį „sveiką“ gyvenimą šiais laikais, sunku pajusti kiekvieną organizmo pokytį, tačiau tikrai įmanoma. Ir tai sakau remdamasi ne vien savo, o ir kitų moterų (ypač tų, kurios gyvena natūraliau) patirtimis. Šiandien, mes viską vartojame milžiniškais kiekiais. Jei saldžiai, tai tikrai saldžiai, jei sūriai, tai tikrai sūriai, jei aštriai tai iki tiek, kad skrandį skauda nuo pipirų. Pamiršome subtilumą ir jautrumą o su juo ir būti neemocionalūs, šaltų nervų. Skaityti visą »

Marius Kundrotas – lietuvių politologas, tautininkas, monografijos Tauta amžių kelyje autorius. Taip pat jis – vienas tų, kurie prieš dešimt metų, žengė ryžtingą žingsnį ir kartu su bendraminčiais suvienijo tautinio jaunimo jėgas, įkurdami Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS). Laisvalaikiu jis mėgsta kurti, dainuoti, groti… Todėl nenuostabu, kad Marius buvo pakviestas į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos 10-ojo gimtadienio šventinę dalį – koncertą (LTJS dekada) atlikti savo kūrybos dainų, kurios, bene, buvo labiausiais laukiamos.

Maloniai kviečiame susipažinti su Mariaus Kundroto kūryba.

Savastis:

  Skaityti visą »