Nuorodos

2010 m. balandžio mėn.
P A T K P Š S
« Lap   Geg »
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  

Kategorijos

Jorė 2010

Vis šilčiau šviečia Saulė, nustūmęs žemės grumstą mažas daigelis tai Saulei nusišypso, medžiai išsprogsta mažyčiais pumpurais. Nusimetusi baltą sniego skraistę, bunda Žemė. Kažkur sugriaudžia pirmasis pavasario Perkūnas, atrakindamas Žemę naujai gyvybės pradžiai. Tada mes žinom – prasidėjo Jorė.

Žengdami protėvių takais, ir vėl iš visų Lietuvos kraštų susirinkome Kulionių kaime, netoli Molėtų, šaunioje etnografinėje stovykloje, kur kasmet Balandžio pabaigoje vyksta Jorės šventė. Tai kalendorinė baltų šventė, viena didžiausių švenčių per metus, paremta mitu apie Jorį – pavasario Perkūną, kuris apvaisina Žemyną ir gamtoje užsimezga gyvybė naujam metų ratui. Tad stebėdami šį šventą gyvybės virsmą, susirinkome į Molėtų Romuvos organizuojamą šventę.
Atvykome šeštadienio popietę, ir mus užklupo netikėčiausios gamtos išdaigos. Atrodė, lyg per kelias valandas patyrėme visus metų laikus. Vieną minutę skaisčiai švietė Saulė, kitą mus jau bandė permerkti lietus. Galop, ir vėl Saulei šviečiant išėjome į mišką, jog apsirūpintume malkomis laužui, tačiau netikėtai dangų aptemdę tamsūs debesys, mus užklupo su sniegu. Pasislėpę palapinėje, girdėjome lauke siaučiantį vėją, tikėjomės, kad jis nesulaužys mūsų pastogės. Šiai akimirksnio žiemai pasibaigus, lauke radome nublokštą į pamiškę kaimyninę palapinę, tad gamtos pokštai nors ir sušaldė,bet prajuokino. Vos spėjome pasimėtyti sniego gniūžtėmis, kai vėl išlindusi saulė užkaitino ir ištirpdė visą pavasarinę žiemos pasaką. Anksčiau Jorė pasižymėjo geru oru ir šiltais Saulės spinduliais, tačiau šiemet gamta nusprendė pasirodyti originali.

Išsivadavę nuo visokių stichinių negandų, toliau ruošėme savo stovyklavietę, dalyvavome talkoje, gaminomės žalvarinius papuošalus. Vakarop sulaukėm draugų iš Kauno ir Klaipėdos, nusprendėme pažaisti senuosius lietuvių žaidimus. Pradėję žaisti „Kiaulę“, šį kartą „Ripkos“ nebežaidėm, dėl patirtų kelių traumų, bei išsekusių jėgų. Tačiau ir šis žaidimas pralinksmino vakarą. Besileidžiant Saulei prasidėjo šventės atidarymas, diskusija Žemynos šventykloje. Sutemus vieni apspitome laužus, kiti stebėjome fakyrų pasirodymus, dar kiti trypėme tautinių šokių vakaronėje. Naktis buvo šalta, bet mums nebaisūs pavasario šalčiai, palapinėse, ar prie laužų, dainuodami folklorines dainas vakarojome – net ir XXI amžiuje galima rasti kitų laisvalaikio leidimo būdų, negu svaiginimasis naktiniuose klubuose. Šaltas spindintis mėnulis, karšta laužo liepsna, skambančios sutartinės, tai tokia paprasta, ir kartu taip sunkiai suprantama šiuolaikiniam žmogui, senoji kultūra.

Kitą dieną vyko pagrindinė šventės dalis. Šventinė eisena subūrė visus ant Kulionių piliakalnio, kur susirinkusios su mumis švęsti vėlės plazdėjo kartu su daugybe atsineštų vėliavų. Vyko protėvių pagerbimas, druskos, giros aukojimas dievams. Norintieji, galėjo įsišvęsti į romuvius – duoti priesaiką dievams, protėviams, tautai, jog sergės ir puoselės senąsias lietuvių vertybes, tęs mūsų nenutrūkstančias tautos tradicijas, ir saugos Darną. Senosios karybos klubai pademonstravo viduramžių kovas. Ant piliakalnio visiems buvo suteikta galimybė tarti žodį, pranešti savo žinią pasauliui. Kaip sako J. Vaiškūnas, tuo metu garsiai išsakytus žodžius girdi ne tik visi susirinkę, bet ir susirinkusios protėvių vėlės, dievai. Kai viskas, kas turėjo būti pasakyta, buvo paminėta, grįžome į Žemynos šventyklą, vyko Žemynos pagerbimo apeiga. Buvo skaldomas kiaušinis – tai vaisingumo simbolis, taip pat reiškiantis kosmosą, taigi, ši apeiga simbolizavo Didįjį sprogimą, visatos bei gyvybės Žemėje pradžią. Tada vyko apeiga Perkūno šventykloje, kuriai buvo aukojami iš gimtųjų vietų atsivežti akmenys. Buvo ridenami joručiai (Jorės margučiai), visi vaišinosi šventiniu apeiginiu viralu.

Plazdėjo vėliavos, šildė saulės spinduliai – vakarykščių žiemiškų išdaigų nebelikę nė kvapo. Skambant giesmėms, tarp šventiškai pasipuošusių lininiais drabužiais žmonių, protėvių vėlių ir dievų apsuptyje, atgimstančios gamtos virsmui gaivinant dvasią, argi gali kas labiau pripildyti jėgų?

Buvo gera bent kelias dienas pamiršti kasdienybę, ir rūpesčius. Gyvybe pulsuojanti Gamta, laužais kvepianti stovyklavietė, šlamantys miškai įkvėpė naujų jėgų toliau eiti savo Keliu, įveikti jame iškylančias visas kliūtis. Svarbu, jog tame Kelyje turėtume iš protėvių paveldėtą vertybių kraitį, jaustume Darną su pasauliu, mus lydėtų tikra lietuviška daina. Tai vertybės už kurias mūru stovėjo mūsų protėviai, kurios yra mūsų šaknys, ir mes jas turime saugoti ir ginti, jog ši kultūra išaugtų ir sužaliuotų didingais tvirtais Ąžuolais.

Vaiva

Komentarai


gegužės 18, 2010 10:55 pm

Et, kaip gražu. Planavau važiuoti, nenuvažiavau dėl trasporto kaltės. Et… Gražu.

Rašyk komentarą