Nuorodos

2010 m. gegužės mėn.
P A T K P Š S
« Bal   Bir »
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Kategorijos

Leitenantas pulkininkas Jonas Variakojis ir Panevėžio apskrities apsaugos būrio nuotykiai

Panevėžys XX amžiaus pradžioje buvo Kauno gubernijos apskrities miestas. Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 metais, Panevėžyje jau gyveno apie 14000 žmonių, iš kurių pusė buvo žydai. Kaip savo „Atsiminimuose“ rašo Lietuvos Tarybos narys, tarpukario politikas Martynas Yčas: „Panevėžys tada buvo sulenkėjęs, subajorėjęs ir šaltas lietuviškiems dalykams“.

Nepriklausomybės kūrimo – 1918-1920 – metais mūsų miestas buvo labai margas valdžiomis. Buvo ir taip, jog vienu metu mieste egzistavo trys valdžios ir visos skelbėsi teisėtomis: vokiečių, bolševikų ir besikurianti – lietuvių. Etninė sudėtis taip pat tuomet buvo labai įvairi: dauguma, t.y. beveik pusė, buvo žydai, tad lietuviai Panevėžyje buvo tautinė mažuma, kaip lenkai, rusai. Šiuo laikotarpiu aktyviausiai reiškėsi vietiniai bei specialiai agitavimui ir propagandai siunčiami į miestą profesionalūs revoliucionieriai-bolševikai. Vyko valdžių kova ir kaita, kol galiausiai Panevėžio nepradėjo vaduoti  Jono Variakojo vadovaujami kareiviai.

Jonas Variakojis gimė 1892 m. gegužės 20 dieną, mirė 1963 metais spalio 31 dieną. Gimė ir užaugo Biržų valščiaus ir apskrities Rinkuškių kaime. Jo tėvai – Jurgis ir Zuzana Variakojai – buvo ūkininkai. Jonas mokėsi ir tarnavo Rusijoje, kol nepradėjo kurtis Lietuvos kariuomenė.                              Sukūrus Lietuvos nepriklausomybę, reikėjo sukurti ir kariuomenę, nors iš pradžių gan rimtai buvo svarstyta ginkluotųjų pajėgų nekurti, apsiribojant milicija, bet, priešams pradėjus žvanginti ginklais prie Lietuvos sienų, skubiai pradėta šaukti savanorius bei kviestis iš Rusijos grįžti patyrusius karininkus.

1918 m. gruodžio mėnesį V.Kapsuko vadovaujami bolševikai Lietuvoje pasiskelbė įvedantys savo valdžią ir įkūriantys Litbelo respubliką. Įteikus ultimatumą vokiečių kareiviams, šie sausio mėnesio pradžioje paliko miestą. Tad faktiškai Panevėžys liko be apsaugos. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė 1918 m. gruodžio mėnesį padalino kraštą į penkias apsaugos sritis. Gruodžio 29 d. Krašto Apsaugos Ministerijos įsakymu karininkui Jonui Variakojui buvo įsakyta organizuoti Panevėžio srities apsaugą. Apsaugos srities viršininkais skyrė patyrusius karininkus, kurie tose vietose turėjo organizuoti savanorių šaukimus ir kariuomenę. Sausio 2-ąją dieną, J.Variakojis atvyko Panevėžin pradėti darbo.

Mieste jau šeimininkavo bolševikai, buvo labai sunku agituoti stoti į Lietuvos kariuomenę, mieste tvyrojo baimė. Į pirmajį Panevėžio apskrities apsaugos karinio dalinio kvietimą atsiliepė ir jo kariais tapo tik 9 žmonės. Deja, negausus Jono Variakojo apsaugos būrys privalėjo trauktis iš miesto, nes sausio pradžioje Panevėžyje jau slankiojo nemažai ginkluotų bolševikų.

Bekeliaujant į Kauną, miesteliuose būrys stodavo agituoti ir jų pastangos nebuvo bevaisės. Štai jau sausio 8-ą dieną į Ramygalą keliavo 18 vyrų. Kaip pasakoja dimisijos karininkas J.Mikoliūnas: „Per sausio 9 ir 10 dienas iš miestelio apylinkės užsirašė apie 60 naujų savanorių, o vakare iš Panevėžio atvyko dar 20 vyrų“. Kas dieną sparčiai augantis Panevėžio apskrities apsaugos būrys jau sudarė realią jėgą, tik dar truko karinių apmokymų bei, kas svarbiausia, ginklų.

Į Kėdainius sausio 13-ąją dieną įžengė jau 130 vyrų būrys. Stengdamiesi atrodyti kuo grėsmingiau, kariai ėmėsi gudrybių. J.Mikoliūnas pasakoja: „Neturėdami kulkosvaidžių, pasidarėme dirbtinius: įritinę porą medžių į roges, pridengėm juos brezentais. Iš šalies atrodė, jog tai kulkosvaidžiai“. Iš šio pasakojimo atsiskleidžia tuometinė besikuriančios kariuomenės būklė, tačiau svarbiausias buvo vyrų pasiryžimas iš Tėvynės išvaryti priešus.

Sėkmingai kovojantis jaunutės Lietuvos kariuomenės Panevėžio batalionas balandžio mėn. pabaigoje – gegužės pradžioje padedant vokiečių daliniams užėmė Ukmergę, o gegužės 18 d. – Anykščius. Atėjo laikas ir Panevėžiui. 1919 m. kovo 27 d. kartu su vokiečiais lietuviai užėmė Panevėžį. J.Variakojo štabas įsikūrė dabartiniame Laisvės a. 1-ame name, o ant stogo buvo pirmą- kart mieste iškelta trispalvė. Miesto išvadavimo operaciją paruošė Panevėžio atskirojo bataliono instruktoriumi paskirtas buvęs Rusijos carinės kariuomenės pulkininkas Maksimas Katchė. Panevėžio išvadavimo operacija prasidėjo gegužės 18-osios dienos rytą. Miestą vadavo jau vieni lietuviai, be vokiečių. Panevėžio rinktinei priklausė 2-asis pėstininkų pulkas, Panevėžio atskirasis batalionas, Marijampolės batalionas, Joniškėlio partizanai ir lengvosios artilerijos baterija (keturi pabūklai). Visai Panevėžio rinktinei vadovavo Panevėžio atskirojo bataliono vadas karininkas Jonas Variakojis. Rinktinė buvo sutelkta prie Krekenavos ir Ramygalos. Gegužės 19 d. pavakaryje Panevėžys buvo užimtas lietuvių. Deja, gegužės 21 d. bolševikai vėl įsiveržė miestan. Jėgos buvo pergrupuotos, įsakyta miestą pulti iš pietryčių pusės ir tai davė rezultatų – gegužės 23 d. Panevėžys buvo galutinai atkovotas. Kaip rašė tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Silvestras Žukauskas: „Narsi Lietuvos kariuomenė paėmė Panevėžį“.

Panevėžio karinės operacijos metu Lietuvos kariuomenė išvadavo 800 kv. km. teritoriją, paėmė į nelaisvę per 400 raudonarmiečių, atėmė 16 kulkosvaidžių, 2 patrankas ir karinį šarvuotą traukinį. Panevėžio miestas buvo svarbus strategiškai, kaip ir Ukmergė, Šėta, Anykščiai, nes frontas su bolševikais jau ėjo nebe Lietuvos pusėn, bet tolyn – į Latviją, prie Dauguvos. Pagaliau 1920 m. sausio 15 d. latviams bei lenkams užėmus Daugpilį, nebeliko fronto su bolševikais. Jauna Lietuvos kariuomenė sugebėjo apginti savo valstybę nuo dar vienos invazijos. Reikia neužmiršti, kad Nepriklausomybės kovos – tai fenomenas pasaulio karybos istorijoje, kai vienai jaunai besikūriančiai valstybei teko karo veiksmai net trijuose frontuose: su bolševikais, lenkais ir bermontininkais.

Pasitikėjimą Jonas Variakojis įgijo ne tik kareivių ir karininkų tarpe. Antano Smetonos diktatūros laikotarpiu net du kartus tapo ministru. Pirmąkart – 1928 m. lapkričio 29 d. paskiriamas Susisiekimo ministerijos valdytoju, metus laiko gerino tiltų ir kelių tiesimus, diegė naujoves geležinkelio ir vandens transporte. Atleidus A.Voldemarą iš ministro pirmininko pareigų, juo buvo paskirtas Juozas Tūbelis, kurio vyriausybėje vėl atsirado vietos Jonui Variakojui – jis tapo Krašto Apsaugos ministru. Vykdė kariuomenės modernizaciją, rūpinosi karininkų išsimokslinimu.

Jonas Variakojis buvo tikras karininkas. Iš šio plk. ltn. asmens byloje esančių įrašų matyti, jog per visą jo tarnavimo laiką jo buvę viršininkai savo atestacijose karininką vertina tik gerai. J.Variakojį vadai vertino kaip gilaus išsilavinimo ir proto karininką, kuris gerai išmanė karo dalykus, ypač gerai orientavosi labai sunkiose ir sudetingose situacijose. Jono Variakojo būdą jie įvertino šitaip: ramus, meilus, pastovus, griežtas, visada sąžiningai vykdantis patikėtas pareigas, energingas, giežtas ne tik kitiems, bet ir sau reiklus. Turėjęs nestiprią sveikatą, jis privalėjo nutraukti karinę tarnybą. O geriausiai karininką apibūdina viena situacija, kai dar besikūrė Lietuvos kariuomenė. 1919 m sausio 13 d, netoli Kėdainių pas sustojusius lietuvius atėjo trys bolševikų vyresnieji su baltomis vėliavėlėmis – tartis. Reikalavo atiduoti ginklus, besikūriančiai kariuomenei išsiskirtstyti, o Jonui Variakojui dar ir pasakė:

„- Mes esame girdėję čia besikuriant kažkokią plėšikų gaują.

– Mes esame ne kažkokia plėšikų gauja, bet Lietuvos kariuomenė, – griežtai jiemsatsakė karininkas Variakojis . – Dėl Lietuvos Nepriklausomybės mes kovosime iki paskutinio žmogaus.“

Pranešimas skaitytas per Jono Variakojo  ir galutinio Panevėžio atkovojimo iš bolševikų minėjimą 2010-05-20, Panevėžyje (skaityti čia)

Gytis

Rašyk komentarą