Nuorodos

2012 m. sausio mėn.
P A T K P Š S
« Gru   Kov »
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031  

Kategorijos

Patriotinė tema I. Šeiniaus romane „Kuprelis“

Publikuojame mūsų moksleivės narės mokyklinį rašinį. Rašinyje nagrinėjamos temos yra itin aktualios šiai dienai. Gero skaitymo ir įkvėpiančių minčių.

Lietuvių tauta nuo seno kovojo už savo išlikimą. Kovos su kryžiuočiais, carinės Rusijos priespauda ir priklausomybė nuo Sovietų Sąjungos – tai trys laikotarpiai, kada lietuviai kovojo už tai, kad egzistuotų. Vienas iš šių laikotarpių atsispindi ir Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“, kuris yra pirmasis ir ryškiausias impresionistinis kūrinys Lietuvoje. I. Šeinius rašo apie lietuviškos spaudos draudimo metus, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Ką tuo metu žmonėms reiškė lietuvybė? Tai ir pabandysiu išsiaiškinti.

Viskas prasideda nuo įsisamonimo kas esi. Svarbu suprasti, su kuo tapatini save. Štai ir pagrindinis romano veikėjas Kuprelis ne visuomet žinojo kas yra. Būdamas vaikas dirbo pas vokietį. Tuomet jaunuolis ir laikė save vokiečiu. Manė esąs toks pat kaip ir jo šeimininkas. Vėliau išėjo dirbti pas kleboną. Juodus darbus dirbo, o klebonas jį lenku vadino. Kupreliui neliko nieko kito kaip tik jaustis lenku. Jis manė, kad jei jį taip vadina, matyt jis toks ir yra. Šitokiu būdu Kuprelis iš vokiečio į lenką pavirto.Galiausiai pagrindinis veikėjas susipažįsta su Gunde, kuri jį lietuviu laiko. Sunku vaikinui apsispręsti. Kas jis vis dėlto yra? Vokietis, lenkas ar lietuvis? Būtent lietuviška spauda jam padeda susiprasti, atrasti savas šaknis. Skaitydamas „Aušrą“ Kuprelis suvokia savo prigimtį. Jis – lietuvis. Tai jį pastūmėja eiti lietuvybės keliu, skleisti lietuvišką žodį ir kovoti už savos tautos išlikimą. Besiremdami Kuprelio pavyzdžiu, kiekvienas turėtumėme apsispręsti kas esame.

O vėliau gyvenime mums įtaką darys artimieji. Mūsų ryšys, užmegztas su protėviais ir bendraminčiais, gali būti naikinamas. Kartais to net nepastebėsime ir nepajusime. Puikus pavyzdys yra Gundės įtaka Kupreliui. Juk būtent ji pastūmejo vaikiną susivokti. Ji tik pasiūlė per mišias užgiedoti lietuviškai. Pasakė vargonininkui savo nuomonę apie lietuvybę, kokia tai svarbi sąvoka. Tačiau tos mintys apie buvimą lietuviu, apie „Aušrą“ ir apie lietuvių kalbą suteikė peno apmąstymams kelioms dienoms ar net savaitėms. Nors kiti žmonės Kupreliui sakė, kad tos kalbos tik moteriški apžavai, vaikinas negalėjo jai tikėti. Jis matė, su kokiu užsidegimu Gundė šneka apie lietuviškumą. Tai negalėjo būti tik kalbos. Panaši įtaka išryškėja ir šiais laikais. Kadangi didžioji dalis žmonių šneka tik apie tai, kaip Lietuvoje blogai, painioja valdžią ir valstybę, nes ne Lietuvos vardas atneša blogybę, o kartais netikę valdžios sprendimai. Būtent dėl tokių atvejų neturėtumėme pasiduoti aplinkinių įtakai, o laikytis savų principų ir įsitikinimų.

Vis dėlto, svarbiausia apsispręsti tinkamu metu, kaip tai padarė Kuprelis. Kūrinio veiksmas vyksta lietuviškos spaudos draudimo metais. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai Lietuva turėjo atsilaikyti prieš galingą priešą ir išlikti. Ne veltui tuomet atsirado žmonių, gabenusių knygas iš Prūsijos ir kitų krašų. Juk Kuprelis sužinojęs, kad Gundės namuose pilna lietuviškų knygų, galėjo paskųsti kų šeimą. Bet jis pasielgė priešingai. Slėpė tai, o retkarčiais ir pats pasiimdavo ką nors paskaityti. Jis suprato, kad visi turi susivienyti tam, jog išgelbėtų savo tautą. Kitaip jis bus sunaikinta. Priešingai elgiamasi nepriklausomybės laikais. Dabar vieni kitiems tik stengiamės pakenti, o lietuvis lietuviui – didžiausias priešas. Mūsų tauta nyksta. Vis mažiau lietuvių lieka gimtinėje, o išvykę svetur tampa kitos tautos, kitos kultūros dalimi. Turime susivienyti, kaip mūsų protėviai vienijosi kovose prieš kryžiuočius. Turime būti supratingi ir padėti vieni kitiems, kaip senoliai padėjo knygnešiams gabenti mūsų kalba parašytą literatūrą. Galų gale turime būti tokie ryžtingi kaip buvome 1990 sausio įvykių metu, kai už laisvę kovodami ir tankų nepabijojome. Tai padės išlikti mūsų tautai ir leis didžiuotis, kad esame gimę lietuviais.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad savos tautos istorijos žinojimas ir išmanymas įpareigoja. Tai priežastis, dėl kurios turėtumėme žinoti tautiškumo simbolius, švęsti valstybines šventes ir gerbti tuos žmones, kurių dėka šiandien turime nepriklausomybę.

Viktorija Gailiūtė

Rašyk komentarą