Nuorodos

2012 m. kovo mėn.
P A T K P Š S
« Sau   Bal »
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031  

Kategorijos

Vieno medžio istorija

Dažnai tekdavo važiuoti Šiauriniu Kauno aplinkeliu. Visada mano akis džiugindavo ąžuolas galiūnas, kuris ne vieną dešimtmetį augo ant Neries upės šlaito viršaus.
Nors negaliu pasakyti, kada pirmą kartą aš jį pamačiau, bet puikiai pamenu, kad jis jau buvo išdžiūvęs. Sausos ąžuolo šąkos dar vis tebesitiesė į viršų tarsi sakydamos „Niekas mūsų neįveiks“.
Ir vieną kartą bevažiuojant pro šalį peizaže kažko pritrūko. Nebemačiau ąžuolo galiūno. Sustojau. Būnant šlaito papėdėje matėsi, kad ąžuolas jau įveiktas. Nusprendžiau užlipti aukštyn.

Belipant pamačiau nupjaustytas ąžuolo šakas. O užlipęs į viršų pamačiau liūdną vaizdą – neįveikė ąžuolo gamta, įveikė chuliganai. Ažuolas buvo drėvėtas, bet dar tvirtas. Kažkam jis nekėlė pasididžiavimo taip, kaip kėlė man ar, tikiu, dar daugeliui kitų, važiuojančių pro šalį.

 

 

 

 

 

 

Ąžuolo vidus buvo sudegęs. Kažkam niežtėjo nagus iškrėsti kažką negero. Padegtas ąžuolas nesugebėjo atsilaikyti. Nuvirto. O jis tiek daug matė pravažiuojančių automobilių. Daug keliautojų žvelgdavo pro automobilio langą į ąžuolo šakas. Dabar tai tik istorija, kuri liks dalies žmonių prisiminimuose.

 

 

 

 

 

 

 

Beje, man atrodo, šis ąžuolas turi ir kitą istoriją. Bet aš jos iki galo nežinau.

Julius Vaišnys.

Rašyk komentarą