Nuorodos

2012 m. balandžio mėn.
P A T K P Š S
« Kov   Geg »
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30  

Kategorijos

Tolerastijos rojus – Olandija

Linksma, švari, apsirūkiusi šalis, kur spalvingų transvestitų paradai marširuoja palei kanalus ir vėjo malūnus, o vietiniai gyventojai svetingai mojuoja jiems tulpėmis – tokia Olandijos reputacija užsieniečių akimis. Europos kloaka, kurią okupavo narkomanai, narkodileriai ir išeiviai iš trečiojo pasaulio šalių – tokią mato savo šalį olandai. Pradėję garbinti „demokratines vertybes“, jie įgyvendino jas realybėje ir dabar pakuojasi lagaminus, ketindami iš ten sprukti.

Aš laisvai kalbu olandiškai. Esu panašus į olandą. Jeigu trumpai nesikerpu. Jeigu trumpai – manyje iškart atpažįsta rusą. Atvažiavau į Olandiją maždaug prieš 10 metų, kai migrantų buvo dar nedaug, kai olandai buvo svetingi ir linkę bendrauti, o apyvartoje tebebuvo guldenai – pati gražiausia popierinė valiuta Europoje.

Jau tada patyriau Amsterdame šoką nuo visur prasiskverbiančio marichuanos ir hašišo kvapo. Jis čia dvelkia visur – nuo žmonių, parkuose, net nuo šunų. Vietiniams jis toks pat įprastas kaip mums – smogas gatvėse. Tačiau turistą iš neįpratimo gali ir „užvežti“. Jau tais laikais Amsterdame paminklų buvo mažiau negu kavinių ir parduotuvių, kur oficiantai apstulbindavo lankytojus įprastu jiems klausimu: „Kokios rūšies žolę šituo paros metu vartojate – Amstel Gold, Sativa, Indica?“

Mane šita tema domino mažai – rengiausi užkariauti sporto pasaulį. Iš pradžių pats koviausi kovų klubuose kaip profesionalas, paskui išmėginau save kaip agentas, atrinkinėjau perspektyvius sportininkus. Laisvalaikiu sąžiningai kaliau olandų kalbą ir tyrinėjau miestą. Tais laikais man dar buvo juokingas pokštas: „Olandų vaikai išauga klausydamiesi olandiškų pasakų, kuriose gėris surūko blogį…“

Bėgant laikui, „suktinė“ darėsi vis pigesnė ir pigesnė, o alkoholio kainos vis kilo. Lygiagrečiai augo ir baudos už alkoholio vartojimą viešose vietose, kurios galiausiai pasiekė 18 eurų – jei siurbčiosite alų. O jeigu jūsų rankose butelis stipraus alkoholio – apskritai, brolyti, pražuvai. Mokėk 90 eurų. Užtat su „suktine“ gali vaikščioti po Amsterdamą laisvai. Nedraudžiama netgi paprašyti prisidegti pas policininką. O ko bijoti – jie ir patys gali tuo pačiu mėgautis – stumti lėtais slenkantį poste laiką, perdavinėdami suktinukę vienas kitam. Nors už kanapių vartojimą budėjimo metu įstatymas numato nedidelę baudą, į tai visi užmerkia akis. Rytais aš sąžiningai skaitau spaudą – geriausias būdas įsisavinti svetimą kalbą. Bet ir ten vyravo mėgstamiausia Olandijoje tema. Marichuanos tyrimo institutas atliko naują tyrimų porciją! Mokslininkai padarė išvadą, kad kanapės puikiai padeda nuo posttrauminio sindromo psichopatams ir nuo dusulio priepuolių – astmatikams. Kas galėjo tuo abejoti. Marichuanos tyrimų institutas – tai ėdžios, patikimai maitinančius kanapių augintojus, todėl suprantama, kad jie iš kailio neriasi įrodinėdami: naudingesnio sveikatai daikto už šitą – nerasi.

Tarptautinių įvykių skiltys mirgėjo susižavėjusiais lengvų narkotikų legalizavimo šalininkų iš kitų šalių atsiliepimais apie „olandišką eksperimentą“. Visi jie giedojo himną „demokratinėms vertybėms“ ir kūrė optimistiškas prognozes“ atseit, sunkiųjų narkotikų vartojimo kreivė tokioje lojalioje šalyje kaip Olandija štai štai ims smukti žemyn. Ar ne laikas ir kitoms šalims prie šito nuostabaus eksperimento prisijungti?

Kartą pasitaikė galimybė pasižiūrėti, kaip stebuklingas eksperimentas paveikė vieną konkretų žmogų. Mano pažįstamas olandas nuvarė mašiną ir pakliuvo į kalėjimą. Rusijoje jam už tai duotų kelis metus, apvilktų vatinuku, paduotų pjūklą ir keliauk kirsti miško gryname ore kur nors bekraščiuose Sibiro tyruose. Olandas gi pakliuvo už grotų 2 mėnesiams.

Olandiškas kalėjimas mažai kuo skiriasi nuo sanatorijos. Tylu, švaru, sotu. Tik labai nuobodu. Televizorius yra, bet transliuoja, nežinia kokiais sumetimais, tik du porno kanalus. Vėliau draugas man pasakojo: viskas prasidėjo nuo to, kad per patikrinimą budintysis pasiteiravo pas naujoką ar tas ne narkomanas. Ir nors mano pažįstamas niekad nebuvo narkomanas, jis iš smalsumo ėmė ir leptelėjo: taip. Policininkas tuojau pat atnešė jam vienkartinį švirkštą su metadonu. Draugelis susileido bandomąją dozę. Kai po 2 mėnesių išėjo iš kalėjimo, jis jau buvo visiškai baigtas narkomanas. Dabar leidžiasi heroiną ir kartu su kitais narkomanais vaikšto naktimis į geležinkelio stotį – ten visiems kankiniams nemokamai dalija jau užtaisytus švirkštus su metadonu, kad žmogeliai ištemptų iki ryto, kai galės apsirūpinti tikrais narkotikais. Metadonas – heroino pakaitalas – dalinamas ir iš specialiai po miestą kursuojančių greitosios narkomaniškos pagalbos autobusų. Viskas – žmogaus labui!

Nenuostabu, kad užuodę „laisvės dūmą“, į šalį patraukė migrantai iš trečiojo pasaulio. Juk jis toks panašus į jų tėviškių kvapus. Vėlgi tiesiog mano akyse stambūs Olandijos miestai pasipuošė etniniais kvartalais, kuriuos užpildė raudonodžiai, juodaodžiai ir geltonodžiai. Niekad gyvenime nebuvau rasistas ir dabar tokiu savęs nelaikau. Man vienodai rodo, kokios spalvos oda, kad tik žmogus būtų padorus. Tačiau įvairiaspalviai migrantai atsivežė savo įpročius, kurie pavertė švarius atvirukinius olandų miestus sąvartynais.

Išeiviai iš Afrikos ir Azijos eina gatve, kramsnodami kebabą su ryžiais ir majonezu, o maisto likučius mėto praeiviams po kojomis. Tikriausiai taip jie vaikščiojo ir savo džiunglėse. Ištisuose Amsterdamo rajonuose reikia apdairiai vaikščioti gatvės viduriu, nes kitaip šiukšles išvers tau tiesiai ant galvos. Pinigus spalvotieji pelnosi arba vagystėmis, arba prekiaudami sunkiaisiais narkotikais. Amfetaminai, kokainas, ekstazi, krekas, LSD, heroinas – visą šitą šlamštą tau bruka ant kiekvieno kampo, tegu ir pašnibždomis, tačiau ne ypatingai slėpdamiesi. Išeiviai iš trečiojo pasaulio šalių naudojasi savo odos spalva kaip apsauginiu raštu ir vos tik kas – iš karto rėkia apie diskriminaciją.

Važiuoju kartą tramvajumi. Ant užpakalinės sėdynės išsikėtojo purvinas, apsirūkęs juodaodis. Rūko didžiulę suktinukę, nors transporte rūkyti draudžiama, spjaudo kitiems po kojomis ir garsiai keikiasi. Visi tramvajaus keleiviai apsimeta, kad nieko nepastebi. Matyt, galvoja, kai kai migrantai taps dauguma, jie bus tokie patys tolerantiški olandams. Žinoma, mano rusiškas kraujas užvirė. Priėjau ir paprašiau užgesinti suktinukę ir liautis keiktis, nes tramvajuje važiuoja vaikai. Juodaodis ėmė dar garsiau „fakintis“. Čiupau už pakarpos ir nutempiau link durų.

Dievuliau, kas prasidėjo! „Rasizmas!!!“ – užbaubė apsišvietęs migrantas. – „Iškvieskit policiją! Mane žudo dėl odos spalvos!“ Policija atsirado labai greitai. Ir aš tapau dėl visko kaltas. Juodaodį beveik iš karto paleido su atsiprašymais, o aš dar dvi valandas aiškinausi su policininkais, įrodinėdamas, kad nesu rasistas.

Bet kuris olandas jau seniai, pamatęs agresyvų juodaodį, verčiau pasuka į šalį – pernelyg daug šansų gauti peilį pašonėn ar kulką. Pasivaideno jam nuo apsirūkymo, kad tu esi rasistiškai nusiteikęs rožinis dramblys – ir labą dieną. Tave – į kapines, o jį – į kalėjimą su visais patogumais – žiūrėti porno ir leistis metadono.

Europos parlamentas, atvėręs duris imigrantų bangai, iš pradžių dar buvo iliuzijų, kad atvykėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos pakels savo darbščiomis rankomis ekonomiką, o paskui vieną gražią dieną taps civilizuotais, įstatymų besilaikančiais europiečiais. Nieko panašaus! Jokios asimiliacijos. Alžyrietis, gyvenantis savo gete Amsterdame ar Harleme jau 10 metų, gali iki šiol nebūti išmokęs nė dviejų žodžių olandiškai, ir tie – nepadorūs. O vaikų pas juos – po tris ar keturis, gyvena iš pašalpų ir baisiai piktinasi bet kokiais Europos liberalų mėginimais priversti jį skaitytis su vietiniais papročiais. Jis turi savo kultūrą! Savo tradicijas! Savo įstatymus!

Per 5 pastaruosius metus Olandijos musulmonų populiacija išaugo iki 500 000. režisierius Teo van Gogas, liberalas, demokratas ir labai geros širdies žmogus susuko filmą „Susitaikymas“ – apie Europos musulmonių teisių pažeidinėjimą. Norėjo iškovoti arabų moterims geresnį likimą. Ir ką? Buvo užmuštas pačiame Amsterdamo centre arabo, kuris jį nušovė, rituališkai perpjovė gerklę ir įbedė peilį į širdį. Atseit, nekišk nosies… Mes su savo bobomis patys susitvarkysim.

Ir netgi po tokių dalykų tapti olandu yra stulbinančiai paprasta. Pakanka su advokato pagalba paprašyti leidimo gyventi. Jeigu ir neduos – tai atsisakymas ateis ne anksčiau kaip po metų. O kol kas 12 mėnesių gali gyventi visiškai teisėtai. Paskui tereikia tik kiekvienais metais pakartoti užklausimus, „ryšium su pasikeitusiomis aplinkybėmis“. Visą tą laiką municipalinė valdžia padengs tavo buto nuomos išlaidas. O galima tiesiog užimti tuščią būstą ir gyventi kaip komuna šiame skvote. Valdžia ir tokiu atveju lieka labai liberali. O jeigu pas atvykėlį atsiranda vaikų – tokios šeimos jau niekad nedeportuos. Būtent taip Olandijoje įsikūrė daugiau kaip du milijonai migrantų.

Alio, policija!

Policija Olandijoje darbuojasi puikiai. Bet ne todėl, kad liberalios visuomenės piliečiai nėra linkę į antivisuomeniškus poelgius, o dėka totalaus skundimo tradicijų. Olandai laiko savo pilietine pareiga paskambinti į policiją ir pranešti, jeigu ką pastebėjo. Viršijai greitį ir jau už kelių sankryžų tave stabdo patrulis. Kažkuris liudininkas spėjo įsiminti tavo mašinos numerį ir paskambinti. Sustojai ten, kur parkuotis draudžiama – būk tikras, atsiras kokia dešimtis gerų žmonių, kurie nepaliks tavęs be dėmesio ir praneš, kam reikia.

Arba vyksta gatvėje muštynės. Aplinkui lyg ir nė gyvos dvasios. Tačiau iš už užuolaidų, iš visų langų ir plyšių muštynes stebi dešimtys dėmesingų akių, kurios vėliau papasakos, ką matė ir kas pirmas pradėjo. Liudyti teisme olandams yra garbinga. Būti skundiku – ne gėda.

Patys baisiausi nusikaltimai – agresijos demonstravimas. Baisiau už agresiją tik mokesčių nemokėjimas. O štai vagystė laikoma smulkmena. Vagims, sučiuptiems už rankos trečią ar ir ketvirtą kartą gali įpaišyti 30 eurų baudą. Tiesa, jei pagaus septintą kartą, pasakys: viskas, vyruti, dabar turi didelių problemų. Ir nuteis 60 valandų dirbti visuomenei naudingus darbus senelių namų virtuvėje.

Dėl to visiškai logiška, kad palei Amsterdamą įsikūrė stambiausia Europoje juodoji rinka – Bevervaigas. Angaruose parduodama vogta parfumerija, drabužiai, technika, ginklai. Už prekybos vietos nuomą mokama 300 eurų per mėnesį. Ir prekiauja be jokių apribojimų.

Ginklas Olandijoje – tokia pati prieinama prekė kaip ir marichuana. Sumokėjęs 250 eurų per metus, gali tapti šaulių klubo nariu ir įsigyti neblogą arsenalą. Mano pažįstamas turi snaiperių šautuvų, šturmo automatų, kulkosvaidį. Dar jis nusipirko prieštankinį Degtiariovo šautuvą – ilgą tokį, ant kojelių. Jo šovinys pramuša bet kokį tanko šarvą ir šarvuotus limuzinus. Kam mano pažįstamam toks daiktas? Demokratinės valstybės policija delikačiai neuždavinėja tokių klausimų.

Policijos delikatumo pakanka ir tam, kad nelįstų į diskotekas, kur palei geležines duris, šalia į šaunamąją angą panašaus langelio, puikuojasi skelbimas: „Šiandien mūsų klube – sunkiųjų narkotikų vakarėlis“. Tokie narkotikai, aišku, uždrausti, tačiau juk čia – privati teritorija – šventas reikalas.

Dėka tokios loginės akrobatikos, tarptautinė narkomafija jaučiasi Olandijoje kuo puikiausiai. Šalis palaipsniui virto tarptautiniu heroino paskirstymo punktu. Paskutiniu metu čionai įsigalėjo jugoslavų mafija – Kosovo albanai paėmė savo kontrolėn beveik visą Amsterdamo narkotikų verslą. O ką policija? Policija, priminsiu, labai užsiėmusi persekiojimų tų, kurie neteisingai parkuojasi. O ką valdžia? Valdžia padeda policijai nesiblaškyti ir užsiimti šiuo pačiu svarbiausiu savo darbu. Neseniai, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, kad kurjeriai, vežantys mažiau kaip 3 kg kokaino, neturi būti areštuojami. Dabar jie vežiojasi su savimi po 2 kilogramus ir 990 gramus.

Saldumynai

Stoviu eilėje supermarkete, perku produktus vakarienei. Prieš mane du vyrukai glamžosi ir švelniai bučiuojasi. Eilė juda nesparčiai, vyrukai laižosi, apsiseilėję, man jau bloga darosi. Bet neduok Dieve parodysi, kad tau tai nepatinka. Bus tas pats, kas su rasizmu.

Vyrai su išdažytomis akimis ir moteriškomis suknelėmis bei raumeningomis kojomis – įprastas vaizdas Amsterdame. Sekso pasiūlymai, kuriuos murma praeiviams turistams spalvotieji suteneriai ant kiekvieno kampo, ne iš karto suvokiami: „Mergaitė? Berniukas? Arkliukas?“

Raudonųjų žibintų kvartalų gyventojai – prostitutės ir jų suteneriai – taip įsijautę į gyvenimo šeimininkų vaidmenis, kad daužo video aparatūrą turistams ar netgi stumdo juos į kanalus. Policija neprieštarauja. Gyvosios prekės vitrinose lyties neretai neįmanoma nustatyti netgi pasitelkus žinyną – vienas ir tas pats padaras gali turėti ir vyriškų ir moteriškų požymių.

Prostitutės Olandijoje, kaip ir prekeiviai narkotikais – visų vaivorykštės spalvų. Tiesa kinės prostitutės linkusios parsiduoti tik kinams, afrikietės – afrikiečiams, turkės – turkams. Ir tik rytų europietės pasirengusios atsigulti po kuo pakliuvo.

Erotikos ir sekso muziejų Amsterdame – begalė. Lankytojų gali laukti įvairūs netikėtumai, pavyzdžiui, prieš juos išsiridens manekenas maniakas ant ratukų. Ir sušukęs „Hei! Ups!“ atlapos drabužius, pademonstruodamas savo gigantišką ūkį. Variantas vyriškiams: plastikinė nimfomanė, lendanti kiekvienam į kelnes. Bet visa tai turistinės smulkmenos. Nuodėmių mieste pasitaiko ir įdomesnių dalykų.

Vaikštinėjame kartą su bičiuliu po miestą. Žiūrim – Didžiojoje bažnyčioje, ji taip ir vadinasi, skamba muzika. Matom, merginos pusnuogės vidun užeina. Simpatiškos. Nusistebim ir sekam iš paskos. Prie durų apsauginis šypsosi:

-Vyručiai, jums ten negalima.

Įsižeidėm, žinoma. Klausiam, kokios problemos. Apsauginis žvengia: „Jūs į afišą pažiūrėkit. Skaityti mokate? Šiandien, šeštadienį, Didžiojoje bažnyčioje – lesbiečių diskoteka“.

Ir aš supratau – olandų kunigai už pinigus užleis savo bažnyčią net zoofilams.

Ne per seniausiai į akis krito įdomus skaičius: per paskutinius 2 metus Olandijos gyventojų skaičius sumažėjo 20 000 žmonių. Ir tai – viešpataujant pasiutusiai imigracijai! Natūralizuotis čionai elementaru: pakanka išgyventi šalyje 5 metus, turėti darbą ir atsakyti komisijai į kelis šabloninius klausimus: kas yra Olandijos sostinė ar kiek kainuoja kepaliukas duonos.

Tai kas gi bėga iš Olandijos? Atsakysiu – bėga vietiniai olandai, tie, kuriems dar neišsilydė smegenys, kurie dar neprasirūkė ir nesėdo ant sunkesnių narkotikų. Kaip taisyklė, tai kaimo gyventojai, fermeriai, artimesni žemei žmonės. Jie daugiau nebenori gyventi sąvartyne, kuriuo pavirto jų gimtoji šalis. Paprasti olandų valstiečiai šiandien kraunasi lagaminus ir drauge su visomis savo karvėmis bei avimis Australijos vyriausybės kvietimu ir jos paremti finansiškai masiškai emigruoja pas kengūras.

Olandija – šalis, kurioje nugalėjo humanizmas, liberalizmas, tolerancija ir politinis korektiškumas. Olandija – šviesus visos žmonijos rytojus!

http://www.versijos.com/2012/03/19/ar-norime-gyventi-kaip-europieciai/

Komentarai

zoledis
lapkričio 13, 2012 11:03 pm

isvada tokia kad per daug svelnus istatymai, bet kaip db yra kitose salyse kur uz zolytes parukima i kaleima sodina irgi blogai. sakyciau istatymai ten turetu but grieztesni ir turetu but ivesta viesoji tvarka kad ir uz siukslinima baustu. kad kekses legalios manau gerai nes taip jos moka mokescius ir yra maziau asocialios be to jei reiktu labai pinigu jos siaip ar taip parsiduotu. ir dar turetu but grieztesni istatymai sunkiem narkotikam, vagim , zudikam, ir ginklam ir dar turistam. be to nezinau kiek sitas tekstas patikimas.

Rašyk komentarą