Nuorodos

2012 m. rugsėjo mėn.
P A T K P Š S
« Rgp   Spa »
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Kategorijos

Odė Miestui

Raminta Kabelkaitė

Jie – dideli ir gražūs, menantys senus amžius, jie – žmogaus kūriniai, kuriuose žmogus išmoksta pažaboti viską ir taip jausdamasis visagaliu, bando pereiti į gamtą. Kartais jie net didingi ir originialūs, nors reikėtų sakyti, kad visi yra unikalūs. Jie – savo motinos civilizacijos, kultūros nešėjos, lopšiai ir vaikai. Jie sąlyginai švarūs ir taip pat sąlyginai išsivystę. Jie šiandien suka žemę ir nestoja klestėti. Jie – tai miestai, šviečiantys iš toli, tamsiuose keliuose ir taip iš anksto pranešdami apie savo egzistenciją. Jie – kaip bando kai kurie įteigti, laisvo žmogaus ugdymo lopšys. Bet ar tikrai? O gal tai tik iliuzija, nes laisvas žmogus užauga laisvėje, nesuvaržytas degtukų dėžučių sienų, nėra lydimas streso kiaurą parą, nėra reguliuojami jo veiksmai ir su jį supančia aplinka geba užmegzti simbiotinius santykius, taip pat ir su savo kūnu. Šiandien, deja miesto žmogus nebelabai įsivaizduoja kas yra gamta, nes daugiausiai gamtos kiek galima pamatyti yra jo paties sukurti landšaftai, su atinkamais dekoracijos elementais – tam tikros veislės medeliais, žolyte, suformuotais kalneliais ir tvenkinėliais. Aišku pažiūrėjus į Vilnių to nepasakysi, juk turime ir trijų kryžių ir Gedimino kapo (Bekešo) ir Tauro kalnus ir taip pat nuskustą ir nudrožtą Gedimino kalną, tačiau ne vien apie aplinką. Be reikalo šumo nekelčiau, tačiau, kaip senoliai sako „svietui einant į pabaigą“ pagalvoti tikrai yra apie ką. Tarkim istoriją. Ta pati istorija pasakoja apie didingus laikus, kai dar net pats Jėzus nebuvo gimęs, tačiau šiandien mes pamiršom ir tai. Nešnekėsiu, kad su dabartine XIX a. (taip, taip XIXa.) švietimo sistema į mūsų Y ir Z kartų vaikų smegenis daug informacijos neįkrėsi, tačiau mes nebandome ko nors keisti, nes šiandien yra geri kaip yra, o kai bus blogai tada ir galvosim ką daryti, kai bus blogai. Nors visose tautose yra mažiau ar daugiau patriotų, tačiau bendra mišinio ir vieno katilo idėja gajesnė negu tarakonai, bent jau vakaruose. Ir didingais lietuviais iš LDK gilumų tampame tik tada, kai Meilutytė laimi auksą arba kai krepšininkai užima vieną iš pirmų trijų vietų pasaulio pirmenybėse (nesvarbu kokiose). Apie rytus nešneku. Nors indai vis tebeturi savo žavesį – karves gatvėse ir  harmoniją chaose – tačiau kaimynai kinai, nori netik, kad neatsilikti, bet kartu ir perspjauti vakarus, nors japonai turi abu – ir japonišką identitetą ir išsivysčiusius miestus. Tačiau grįžkime į savo žemę. Kai sakiau, kad nebeturime šaknų omeny turiu ne tik istoriją, tačiau ir tradicijas ar tą patį vaikų auginimą (beje apie tai irgi užsiminsiu). Jei mūsų tėvai apie valentino dieną buvo tegirdėję ar matę užsieny, tai šiandien mes jau dievagojamės, kad tai vos ne nacionalinė šventė, kai realiai ši diena yra žiemą ir kokia meilė gali būti šalčiausiu metu mėnesiu neįsivaizduoju, mokyklose tai puiki proga jaunimui „patūsint“, užmirštant faktą, jog tikra lietuvių meilės diena buvo kiek vėliau – pavasarį (kai tikrai yra logikos meilei skleistis) ir buvo vadinama Mildos diena. Taip pat helovynas. Šiandien ir ši šventė yra mūsų švenčių kalendoriuje, nors tai iš už atlanto atėjusi indėnų šventė. Apskritai šiandieninis šventės suvokimas yra kiek išsikreipęs. Faktas kaip blynas, kad tokių kuriems prisilupti buvo ir prieš 100 ir prieš 500 metų, tačiau ar iš tiesų kur nors pažengėme jei tebeturime tokį pat tikslą?

O apie vaikus šįsyk trumpai. Nepaslaptis, kad kiekviena karta naujas technologijas įvaldo geriau. Štai aš pastoviai buvau (ir dar tebesu, retkarčiais) savo tėčios, kompiuteriste – sekretore – dešniąja mygtukų maigymo ranka. Nepaslaptis, kad ir dabarbtiniai šešiamečiai išmaniaisiais telefonais ir kompiuteriais naudojasi JAU geriau negu mes, mokyklas baigę išsilavinę suaugėliai, tačiau vargiai skaito ir nemoka užsirišti batų. Nemanau, kad šiuolaikinis vaikų auginimo modelis – kaip „projektų“ įgyvendinimas yra teigiamas. Apskritai nemanau, kad vaikus, neva tai kruopščiai planuojant ir į juos invenstuojant užauginsime laisvus ir nesuvaržytus žmones, kai kontroliuojame viską nuo pradėjimo iki kiek leis mūsų sveikata. Dar labiau, kaip galima teigti ir leisti gyvuoti idėjai, jog vieni turi teisę gyventi, kiti – ne, vien dėl to, kad nusprendė pasibelsti ne balandį o vasarį, ne 20-nioliktais, o jau kitais metais (kalbu apie abortus). Ir mums jau nebemotais ar šiandien už sienos trapi gyvybė puoselėjama ar žudoma. Beje kaime, taip, tam pačiam „necivilizuotam, nešvaros ir tamsybių“ lopšy, bobutėmis (t.y. pasitinkančiomis vaikelius) galėjo tapti tik doros moterys, o žinančioms, bent menkiausią moną kaip vaiką pradanginti dar negimusį į šią vietą durys užsisklęsdavo momentaliai, priešingai negu šiandien, kai toji „dora ir moralė“ daugų daugiausia kabo ant sienos kabinete. Ar pamenate iš istorijos, kad kada nors nekaro metu būtų buvę tiek daug našlaičių? Beje, žodis „našlaitis“ tai toli gražu nereiškia šiandieninio „betėvo“ vaiko, tai vaikas kurio tėvai mirę. Šiandien giliai abejoju ar daug tokių būtų ant svieto. Daugiausia tokių „našlaičių“ atsiranda iš asocialių šeimų, kurios karta iš kartos eina viena koja su mumis visais ir niekur nedigsta. Leisdami sau elgtis su vaikais, ne kaip su individais, o kaip su daiktais nedaug kuo skiriamės, nuo tų intelekto nepaliestų darbinikų vištų fermose ar daržovių fakbrikuose, kurie riktuoja katras tinkamas šiandienai, katras – rytojui. Tikrai yra tiesos pasakyme „esamai tai, ką valgome“.  Tapome nejautrūs nei sau, nei kitiems. Daugelis šaltai pritartų – „pragaran tokius išgamas, ir asocialius nuokrypas“, tačiau folkloras prieš 100 – 200 metų nešneka nei apie nutvirkintus vaikus, nei pergėrusius tėvus, nes žmonės patys imdavo ir spręsdavo problemas (daugiausiai ką aptikau, kad tėvas dukrą užmušė už tai, kad su bernužėliu slapta susikūkavo). Taigi dar tikite, kad miestai iš tiesų išsyvystimo ir intelekto rodiklis? Aš seniai nebetikiu. Ir nesistebiu, kodėl vis daugiau žmonių patraukia iš miestų ir kuria savo židinius „civilizacijos nepaliestuose kraštuose“.

Mane visuomet maloniai stebina nuvažiavus į kokį kaimą ar užmiestį, tai, kad ten dar galima rasti „gyvų zazų“, „žigulių“ ir visokių kitokių senienų, nes kaimo žmogus nėra reiklus. Kaime arba necivilizuotam kampely nėra konkurencijos, dėl išmanių telefonų, žmonės nesigrūda kiekvienas su savo atskira mašina gatvėse, nestresuoja ir nelaksto akis išdegęs. Jaučiat kur suku. Pati pastebėjau, kad kaime man nereikia nei milijono rūbų, nei „Soprano“ ledų, nei interneto, net telefono gali nebūti.  Taip miestai išmokė mus būti piktais ir pavargusiais egoistais, savo kūnus teršti ne tik rūkalais ar alkoholiu, bet jau ir maistu. Šiandien kaip vieną didžiausių rykščių turime vėžį, tačiau, ką be to, kad plušame laboratorijose, esame patys nuveikę, kad jo nebūtų? (toli gražu nekaltinu nė vieno sergančio) Ir keisčiausia, kad vėžiu blogi žmonės neserga, deja. Mes bandome gyventi steriliau, nuo rankų nusigremždami paskutines gerąsias bakterijas, nes taip teigia sveikatos apsauga, ir taip sukeliam alergijas ne tik sau bet ir savo vaikams. Mes vartojam vis daugiau ir daugiau, kad būtų šviesesnis, švaresnis ir paprastesnis rytojus. Tačiau ar jis tikrai paprastas? Po savęs paliekam tonas šiukšlių, teršdami orą, žemę ir viską aplinkui, toliau teigiame tiek patys sau tiek vaikams, kad taip turi būti. Užuot išjungę, sustoję, nustoję vartoti ar atsisakę. Juk gyventojų mūsų šaly mažėja, bet parduotuvių ir įvairių barų, kavinių, restoranų daugėja. Įdomu kodėl? Atsakymą sugalvokit patys…

Rašyk komentarą