Nuorodos

2013 m. balandžio mėn.
P A T K P Š S
« Kov   Geg »
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930  

Kategorijos

Gimtoji kalba

         LTJS narės viešoji kalba, skirta 10 klasės lietuvių kalbėjimo įskaitai.

Rūta K.

       Jaunimui vis sunkiau savo mintis išsakyti lietuviškai, todėl dažnai jos reiškiamos pasitelkiant svetimybes, anglizmus arba sutrumpinimus – sutartinę jaunimo kalbą, formuojamą informacinėmis ryšio ir technologijų priemonėmis. Jaunuoliai nė nesistengia rasti gražių, vaizdingų lietuviškų žodžių, ką jau kalbėti apie patarles, kurios, rodos, išnyko iš šnekamosios kalbos, ir net „nebemadingais“ virstančius frazeologizmus. Kodėl jaunimo nežavi mūsų kalbos skambumas, kodėl jos vaizdingumas nuolat užgožiamas žargono? Ar jaunimui mūsų kalba atrodo per prasta, kad išliktų, o gal per sudėtinga arba tiesiog nereikalinga?
            Didžiausią įtaką jaunuolių kalbos prastėjimui daro globalizacija, kuri neaplenkia ir Lietuvos. Visur besiskverbianti anglų kalba ir jos, kaip vieningo pasaulio žmonių kalbos, vartojimas žavi jaunus žmones dėl daugelio priežasčių: gerai užsienio kalbą mokantis jaunuolis gali studijuoti užsienyje, gali ieškoti darbo svetur – daugeliui mūsų tai atrodo kur kas prestižiškiau negu mokytis ar dirbti Lietuvoje, kur, beje, taip pat būtina mokėti anglų kalbą, norint pretenduoti į tarnybą, nors neretai užsienio kalbos žinios tame darbe nereikalingos. Dažnas dar vidurinėje mokykloje besimokantis vaikas nė nebesistengia mokytis kalbėti ar rašyti taisyklinga gimtąja kalba, supratęs, jog svarbiau mokėti anglų kalbą. Moksleiviai mato augantį ar bent jau nemažėjantį emigracijos mastą, o  tai juos tik skatina rinktis „madingą“ kelią, žiūrėti į lietuvių kalbą kaip į bevertį dalyką, iš kurio Anglijoje ar kitoje užsienio šalyje naudos nebus. Jaunimas turi suprasti, jog kalbėdamas taisyklinga protėvių kalba namuose bei su draugais, jis rodo meilę bei pagarbą savo kultūrai. Lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo teisus sakydamas: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Ne užsienio kalbų mokymasis yra blogai, ne tarptautinė kalba kenkia, bet gimtosios kalbos tapimas antrąja. Neturėdami kuo didžiuotis ar nenorėdami išsaugoti savitumo, t. y. savo kalbos, kultūros, pasididžiavimo gimtuoju kraštu, sparčiai prarasime savastį, savo šaknis, o neturintis identiteto asmuo – bet kurioje tautoje yra tik svetimšalis, klajūnas, gero gyvenimo ieškotojas.
            Greta sparčiai populiarėjančios anglų kalbos plinta ir Vakarų kultūra. Mažai jaunuolių domisi lietuvių menu, retas laisvalaikiu skaito lietuvių autorių knygas. Kas gi turėjo įvykti, kad jaunam lietuviui tautiečių kūryba atrodytų svetima, o štai už jūrų marių kuriantys rašytojai taip žavėtų? Tikrai nesakau, jog nereikia domėtis užsienio autorių kūryba, bet iš pradžių būtų verta pažinti savo kultūrą, suprasti kūriniuose puoselėtas moralines vertybes, vardintas tautines problemas. Jeigu abejojame savo kultūros unikalumu apsidairykime: kitų šalių žmonės domisi mūsų kultūra, užsienio žiniasklaidoje rašoma apie labai seną ir į kitas gyvąsias kalbas nepanašią lietuvių kalbą, o mes vis siekiame būti tokie kaip visi, užuot vertinę ir didžiavęsi savo unikalumu.
            Kalbėdama apie menkstančią jaunimo pagarbą mūsų kalbai, negaliu nepaminėti dar vieno, mano manymu, labai svarbaus veiksnio, mažinančio ar bent jau nedidinančio tos pagarbos. Jauno žmogaus požiūrio formavimuisi labai svarbi jį supanti aplinka. Tačiau aš nė nepamenu, kada paskutinį kartą už mokyklos ribų girdėjau taisyklingai kalbantį lietuvį ar mačiau televizijos laidą, per kurią nebūtų padarytos bent kelios klaidos. Kai jaunimą supa netaisyklinga lietuvių kalba viešumoje, kai net nepakeičiami žinių šaltiniai – knygos, atrodo, nė neredaguotos, išleidžiamos su begale klaidų, lietuvių kalbos pamokų, per kurias išmoktum taisyklingai kalbėti, nebepakanka. Nematydamas pagarbos gimtajai kalbai net iš aukščiausius valstybės postus užimančių tarnautojų, gali imti manyti, jog negerbti savo kalbos yra normalu. Anot David Crystal, parašiusio knygą „Kalbos mirtis“, pagrindinė gimtosios kalbos išsaugojimo sąlyga – didžiavimasis ja. O štai Vinco Urbučio kūrinyje „Lietuvių kalbos išdavystė“ aiškiai išdėstyti mūsų nepagarbos savo kalbai pavyzdžiai, tvirtinantys, kad mes nesididžiuojame gimtąja kalba. Galėčiau teisinti vyresnės kartos žmones, jie augo tada, kai lietuvių kalba oficialiai nebuvo svarbiausia, kai rusų kalba buvo pagrindinė, bet jaunimo, užaugusio laisvoje Lietuvoje, pateisinti negaliu. Rodos, dabar tiesiog darosi gėda didžiuotis savo gimtąja kalba.

Jaunuolių pagarba lietuvių kalbai menksta ir, skaudu pripažinti, vis labiau. Turime susimąstyti, kaip atsakytume poetui Just.Marcinkevičiui, jei jo klausimas būtų pakartotas: „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu.“

Rašyk komentarą