Nuorodos

2013 m. rugpjūčio mėn.
P A T K P Š S
« Geg   Rgs »
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031  

Kategorijos

„Visu Latvijai“ jaunimo stovykla – renginys, apie kurį tiesiog negaliu nepapasakoti

Mindaugas Sidaravičius

Iš pat pradžių norėjau padaryti du įrašus – vieną techninį ir kitą, kuriame nupasakočiau savo asmeninius potyrius ir pamąstymus, bet dabar manau, kad vienas bendras įrašas su mano komentarais bus kur kas geresnis.

„Visu Latvijai“ (liet. Viskas Latvijai) jaunimo stovykla vyko svečių namuose – „Purgaiļi“, Valka rajone, Grundzāle apylinkėje, liepos 31 – rugpjūčio 4 dienomis. Stovyklos kaina tikrai nedidelė – 50 Lt, palyginus su tuo, kad mes penkias dienas praleidome poilsiavietėje. „Visu Latvijai“ elgiasi socialiai atsakingai ir investuoja į teisingą jaunimą – kaip ir priklauso. Vos tik atvykus į stovyklą, apėmė stiprus jėgos ir savotiško nuolankumo tai jėgai jausmas (ne iš baimės, o iš pagarbos). Neneigsiu, kad prie to jausmo nemažai prisidėjo fone grojanti folk metal žanro muzika. Dar vienas dalykas, atkreipęs mano dėmesį, buvo didžiulis ant vieno namo sienos pakabintas transparantas, ant kurio užrašytas tekstas lietuviškai skambėtų maždaug taip – „Kiekvieno valstybininko pozicija turėtų būti  – Viskas Latvijai! Saeima, kuris neatstovauja latvių tautos interesų – paleisti!“. „Teisingas šūkis“ – pagalvojau aš. Dar vienas dalykas – visur pilna citatų iš, kaip aš supratau, dainų tekstų. Pavyzdžiui, televizorius mano kambaryje buvo uždengtas lapu su tokiu tekstu – „Nuleisk kardą žemiau savo galvos ir neužmik per giliai, tavo garbinga tėvynė neleidžia tau užmerkti akių.“ – puikus tekstas tokio daikto kaip televizoriaus „papuošimui“. Stovykloje buvo dar daug gerų citatų, kurių neminėsiu, nes programa buvo per daug įtempta, kad dar būtų likę jėgų ir noro viską aplinkui nurašinėti, ir tai užpildytų ne mažą dalį šio ir taip nemenko teksto. Iš anksto atsiprašau už ne visai tikslius vertimus, tačiau jų reikšmė nuo to vis tiek nesikeičia.

Aš – vienintelis lietuvis tarp vienų iš iškiliausių Latvijos nacionalistinio jaunimo narių. Telefonas ir kompiuteris priduoti – to reikalauja taisyklės, niekas neturi blaškyti nuo to, ko mes visi buvome susirinkę į tą stovyklą. Čia niekas kratų nedaro, visi draudžiamus daiktus atiduoda savanoriškai, per visą stovyklą nemačiau nė vieno užsislapsčiusio dalyvio, kuris naudotųsi kokiu nors ryšio prieigą turinčiu prietaisu. Alkoholis čia taip pat, kaip ir daugumoje stovyklų, netoleruojamas. O tie, kurie negali ištverti nerūkę, turi laisvu metu pasitraukti nuo stovyklos per penkiasdešimt metrų, niekas neturi matyti jų rūkančių ir net negalima komunikuoti su kitais rūkančiais, t.y. rūkantis nuo rūkančio taip pat turi stovėti per penkiasdešimt metrų vienas nuo kito. Rūkymas taip pat negali būti pasiteisinimas, dėl kurio buvo pavėluota į paskaitą ar treniruotę. Iš karto atsiprašau Raivio, nes pora kartų teko šiek tiek vėluoti, savaime suprantama, kad dėl kitų priežasčių, vėluoti dėl rūkymo būtų tiesiog apgailėtina ir nepagarbu. O atsiprašau, nes paprastai dėl nors menkiausio vėlavimo dalyviai gauna baudas, aš negavau, taigi dėkoju už tai, kad atleidote man mano disciplinos trūkumą. Atrodo, buvo atsiradę pora tokių iš medžio iškritusių, bet niekas į juos nekreipė dėmesio ir jie buvo tyliai, be jokių ceremonijų išvežti namo. Tam, kad visi apelsinai išliktų sveiki, reikia atsikratyti tų poros pūvančių. Daugiau lengvabūdiškai nusiteikusių nepasitaikė, mažytis disciplinos trūkumas atsirado stovyklai tik įpusėjus ir tai nebuvo kažkieno blogos intencijos pasekmė, o tik mažytis apsileidimas. Todėl visi vaikinai buvo nubausti papildomais jėgos pratimais, juk neversi merginų daryti didžiulių kiekių atsispaudimų…

Treniruotės čia vyko maždaug tris kartus per parą. Dvi dieną ir viena naktį. Prieš kiekvieną treniruotę ir po jos mes visi sušukdavome – Cīņai sveiks! (liet. tebūna pasveikinta kova). Šis šūkis man labai patiko, nes jis kviečia į kovą, atstovėti savo poziciją ir stovėti išdidžiai, su pasiryžimu ir be baimės. Tas jausmas, kai stovi kartu su panašiais į save, su kovotojais, kai visa apylinkė aidi nuo šio šūkio, tas potyris, kai visi aplinkui tave yra pasiruošę ir kai tu esi pasiruošęs… Ir čia nebuvo jokios mankštos, to dalyko, kuris trunka keliolika minučių ir yra skirtas tonizavimui ką tiks atsikėlus. Kiekvieną rytą vyko pilnavertė treniruotė su apšilimu ir jėgos pratimais. Nors man jau yra tekę bėgioti per lietų, savo presu atlaikyti per jį žengiančių merginų svorį, nepamenu, kad kada būtų tekę daryti šiuos dalykus vienu metu. Vieną naktinę treniruotę buvo šalta, pradėjo stipriai lyti, visi vaikinai užsidėjome savo uniformas (nusirengėme marškinėlius), išsirikiavome ir patraukėme pabėgioti, po kelių minučių šalti lietaus lašai jau neberūpėjo. Grįžę į stovyklavietę, vis dar lyjant lietui, būdami pusnuogiai, mes atsigulėme ant šaltos, šlapios žolės ir suformavome pakylą iš savo kūnų, per kurią bent po porą kartų perėjo kiekviena stovykloje esanti mergina. Pas kai kuriuos vaikinus nuo tokių treniruočių netgi liko didelės raudonos žymės ant pilvo preso iki pat išvažiavimo iš stovyklos. Bet tai yra gerai! Nuo to dar niekas niekada nėra numiręs ir tai sveikatai nekenkia. Tai tik įrodo, kokią valią iškęsti sunkumus turi žmonės, susirinkę stovykloje. Dabar, kai jokios treniruotės nepadės apsisaugoti nuo paprasto šautuvo, kai vienas iš geresnių ginklų yra informacija, kai kuriems atrodo, kad kovos menų ar šiaip kokios nors didžiulių pastangų reikalaujančios treniruotės yra bereikšmės, bet taip nėra. Ar dažnai yra kokia nors nauda iš bailaus intelektualo, kuris žino, bet bijo žodį pratarti?.. Šiais postmoderniais laikais, nacionalistai dėl savo pažiūrų susiduria su sunkumais darbe, asmeniniame gyvenime, moksle ir, savaime suprantama, savo veikloje. Treniruotės yra reikalingos valios ir kovinės dvasios ugdymui. Taip, būtent kovinės dvasios! To neapčiuopiamo dalyko, jausmo, kurį, atrodo, dauguma jau pamiršo, bet kas jį jaučia, tas supranta, apie ką aš, o kitų pripažinimas man nereikalingas. Būtent ta kovinė dvasia ir padeda mums atstovėti savo poziciją, nepaisant jokių aplinkybių, ir judėti į priekį. Tuo mes ir išskirtiniai, tuo mes ir stipresni ir tik todėl, nepaisant kairiųjų (ir ne tik) pastangų, mes vis dar egzistuojame. Vienas iš dalykų, dėl kurių man ypač patiko ši stovykla, yra tas, kad čia nėra jokio psichologinio spaudimo, Raivis tuo pačiu metu yra ir lyderis, ir draugas, jo autoritetas yra gerbiamas, niekam nereikia aiškinti, kad jie turi laikytis taisyklių. Per visą buvimo stovykloje laikotarpį aš nesijaučiau kažkoks kitoks, blogesnis ar geresnis, aš buvau lygus su visais, lygus prieš idėją, kurią mes visi puoselėjame. Ir niekas nepriekaištavo, kad atvažiavo lietuvis, kai kuriems tai net labai patiko, kaip ir man patiko būti gerų ir teisingų žmonių kompanijoje.

Paskaitos stovykloje užėmė didžiąją dalį laiko. Jos vyko filosofijos – ideologijos, ekonomikos, asmeninio ir nacionalinio saugumo bei kt. svarbiomis temomis. Jos visos vyko latvių kalba, todėl daug ko nespėjau įsisavinti, tačiau džiaugiuosi, kad turėsiu progą savarankiškai ar su kieno nors pagalba išsiversti prezentacijas, tuo pat metu pagilinsiu ir latvių kalbos žinias. Paskaitų metu buvo šiek tiek nejauku, kadangi vieninteliai, kurie šnekėjosi, tai buvome aš su Dace, ji kiek spėdavo, tiek išversdavo man viską iš latvių kalbos į anglų. Dacei esu ypatingai dėkingas už tai, kad visos stovyklos metu buvo su manimi, ir per paskaitas, ir per treniruotes ji man neleisdavo pasimesti, ačiū Dace.

„Visu Latvijai“ jaunimo stovyklą galima drąsiai pavadinti partinio jaunimo stovykla. Tik ši stovykla geresnės už kitas tuo, kad ten susirenka teisingi žmonės. Jaunimas čia puikiai suvokia, ką jie veikia. Niekas nesikrato politikos, visi sutinka su tuo, kad norint kažką pakeisti, reikia kovoti už savo idėjas, o be politikos čia neapsiesi, nori kažką pakeisti – turi patekti į valdžią. Tai yra mano žinutė kai kuriems naiviems draugams, kuriems nepatinka partijos ir kiti su politika susiję dalykai. Žmonių pasaulyje galioja gyvūnų pasaulio taisyklės – vieno individo ar individų sąjungos pranašumas yra nuostolingas kitam individui ar sąjungai ir to nepakeisi.

Prieš paskutinę stovyklos naktį teko pereiti „išbandymą“ prieš stovyklos kulminaciją – ėjimą ugnies keliu. Naktinės treniruotės metu mes šokinėjome per laužą. Kadangi dar turiu šiokių tokių užsilikusių įgūdžių iš senų treniruočių, šokinėjimas per laužą man nebuvo nei kliūtis, nei iššūkis, o tik linksmai praleistas laikas su trupučiu adrenalino. Nors nepasakyčiau, kad kitiems stovykloje buvusiems vaikinams tai būtų buvusi kliūtis.

Prieš eidant ugnies keliu, visi stovyklos dalyviai turėjo nusistatyti sau prioritetinį tikslą, kurį jie privalės pasiekti, jeigu tik pereis per karštas žarijas. Visi, pirmą kartą einantys ugnies keliu, turėjo pereiti trumpą distanciją, antrus metus einantys – ilgą. Man teko garbė eiti su pastaraisiais, kurie jau buvo perėję praeitais metais. Visų stovyklos dalyvių kitame kelio gale laukė Latvijos vėliava, kaip simbolis, kuris įkvepia ir kurio dėka galima įveikti bet kokius sunkumus. Norėdami palaikyti savo draugus, visi mes skandavome – Latvija, Latvija, Latvija! O kai aš stovėjau prieš 7-8 metrų ilgio, 600 laipsnių karščio žarijų atkarpą, kelio gale manęs laukė Lietuvos vėliava ir visi skandavo – Lietuva, Lietuva, Lietuva! Tai iš tikrųjų nepamirštamas ir šiltus, sentimentalius jausmus sukeliantis momentas. Kelios sekundės pavirto į beveik tuščią lapą ir štai aš jau kitame kelio gale…

Tiesiog negaliu dar kartą nepadėkoti Raiviui už tai, kad jis man leido eiti ugnies keliu, nepaisant to, kad aš nemoku latvių kalbos ir negalėjau tinkamai ruoštis ėjimui per karštas žarijas. Dar kartą ačiū Dacei ir Martai, Daces sesei, nors nė sekundės nedvejojau ir nuo pat stovyklos pradžios buvau šimtu procentu įsitikinęs, kad noriu ir sugebėsiu pereiti ugnies kelią. Vis tiek manau, kad esu joms dalinai skolingas už sveikas kojas. Jos abi man vertėjavo pasiruošimo metu. Esu dėkingas visiems stovyklos dalyviams už šiltą priėmimą, tikiuosi susitikome ne paskutinį kartą…

Cīņai sveiks!

Stovyklos nuotraukas galite pamatyti čia.

Rašyk komentarą