Nuorodos

2014 m. lapkričio mėn.
P A T K P Š S
« Rgs   Sau »
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Kategorijos

Antanui Smetonai atminti

SmetonaLietuvių tautinio jaunimo sąjunga kiekvienais metais mini Vėlines siekdama atkreipti dėmesį į mūsų tautai nusipelniusius asmenis, uždegame žvakutes prie partizanų ar tautinę filosofiją propagavusių inteligentų kapų. Deja, bet pats žymiausias ir ryškiausią pėdsaką istorijoje palikęs lietuvis tautininkas Antanas Smetona yra palaidotas ne gimtinėje, prie jo kapo žvakutės uždegti negalime. Prezidento palaikų perlaidojimui priešinasi jo giminaičiai. Negalima jų kaltinti, jų argumentai svarūs, bijoma, kad prezidento palaikai nebus priimti su pakankama pagarba. Išties, pirma galbūt reikėtų pastatyti paminklą Antanui Smetonai ir įvertinti visuomenės reakciją. Todėl šis straipsnis Vėlinių proga yra skirtas Antano Smetonos atminimui. Jame trumpai aptarsiu tris svarbiausius įvykius, siejamus su šiuo politiku, tapimą pirmuoju Lietuvos prezidentu, 1926 metų perversmą ir sovietinę okupaciją, taip pat trumpai aptarsiu Antano Smetonos politinę mintį.

Trys istoriniai įvykiai

Šiandien gali kilti klausimas, kaip Antanas Smetona tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, jei vėlesni rinkimai parodė, jog jo vadovaujama Tautininkų sąjunga toli gražu nebuvo tokia populiari, kaip krikščionys demokratai ar socialdemokratai. Visgi renkant pirmąjį prezidentą jokie demokratiški partiniai rinkimai dar nebuvo įvykę, o Antanas Smetona buvo vertinamas kaip kompromisinis variantas tarp susiskaldžiusių įvairių lietuviškų politinių jėgų. Šiandien stebėtinai skamba toks vertinimas, tačiau tiek geopolitinių, tiek ekonominių pažiūrų prasme Antanas Smetona buvo akivaizdžiai ne radikalas, o centro atstovas, gebantis vesti diskusija tarp krikdemų ir kartais kategoriškai nusiteikusių kairiųjų. Prezidentu tapti padėjo ir geras įvaizdis, išsilavinimas. Antanas Smetona laisvai kalbėjo septyniomis kalbomis, net vertė Platono Valstybę į lietuvių kalbą. Taip pat padėjo ir diplomatiniai gabumai, iki tol išlavinti kovojant už Lietuvos nepriklausomybę užsienio lietuvių konferencijose ir susitikimuose su kitų valstybių atstovais. Pirmoji prezidento kadencija nesulyginama su darbais atliktais per ilgametį autoritarinį valdymą, tačiau tai turi garbingą simbolinę prasmę.

perversmasAntrasis būtinas paminėti įvykis – 1926 metų sukilimas, kurio metu buvo nuverstas Kazys Grinius. Nuverstasis prezidentas nebuvo koks nors baisus tautos priešas. Tai parodo ir faktas, kad po perversmo jis nebuvo represuotas, retas perversmas įvyksta taip taikiai. Bet Lietuvoje dar iki Kazio Griniaus valdymo brendo nepasitenkinimas seimine betvarke. Visgi šią santvarką palaikė krikščionių demokratų partijos dominavimas, kuri gebėjo stabilizuoti situaciją. Į valdžią atėjus plačiai kairiųjų koalicijai, kurie ir tarpusavyje nebuvo vieningi, situacija tik pablogėjo. Seimo koaliciją tuomet sudarė Lietuvos valstiečių liaudininkų partija, Lietuvos socialdemokratų partija ir tautinių mažumų atstovai. Tokia politinė įvairovė gerokai apribojo prezidento Kazio Griniaus ir vyriausybės veiksmus, mat nuolat kas nors grasindavo pasitraukti iš koalicijos, jei partneriai nenusileis. Todėl prezidentas dažnu klausimu išvis negalėdavo priimti sprendimo. O tos reformos, dėl kurių kairieji susitarė – karinės padėties panaikinimas, kariuomenės išlaidų sumažinimas ar valstybinių atlyginimų kunigams panaikinimas – pykdė dvi labai įtakingas visuomenės grupes, kunigus ir karininkus. Negana to buvo panaikintas ir viešų susirinkimų draudimas. Kauno gatvėse dažnai kildavo įvairios demonstracijos. Nors vietiniai komunistai turėjo mažai pasekėjų, pastarieji buvo labai aktyvūs ir kartais agresyvūs, tai baugino Kauno gyventojus. [1] Šioje situacijoje Antanas Smetona vėlgi iškilo kaip diplomatiška asmenybė, vienijanti daugumą santvarką ir kairiųjų reformomis nepatenkintų žmonių. Tad pasinaudodamas visais įmanomais pretekstais, padedamas karininkų Antanas Smetona įvykdė perversmą, po kurio pamažu įtvirtino savo autoritarinį valdymą. Iškart po perversmo 1927 metais naujasis prezidentas apvažiavo visą Lietuvą. Filmuoti vaizdo įrašai liudija, kad jis buvo pasitiktas šiltai, prezidento apsauga buvo visiškai menka. Priešų Antanas Smetona beveik neturėjo, ir jei ne visi jį vertino kaip idealų vadovą, dauguma buvo patenkinta tokiai įvykių eiga.

1927-smetona-tbTrečiasis ir skaudžiausias įvykis – Lietuvos okupacija. Klausimas čia tik vienas: ar teisingai Antanas Smetona pasielgė, griežtai neįsakęs pasipriešinti? Sprendimas buvo, be abejo, sunkus. Ir vienu, ir kitu atveju ant prezidento rankų būtų kritęs tūkstančių nekaltų žmonių kraujas. Atrodo, tai buvo per sunki dilema, ir joks sprendimas išvis nebuvo priimtas. Šiandien demokratinė santvarka pozicionuojama kaip pranašesnė tokiose situacijose, mat turi tam tikrus saugiklius, įstatymus, įpareigojančius priešintis užsienio agresoriui. Taip pat demokratijoje atsakomybė tenka ne vienam žmogui, o seimui. Taip daug paprasčiau priimti sprendimus. Kai balsuoja šimtas žmonių, nei vienas iš jų neturi prisiimti visos atsakomybės. Antanas Smetona bandė sukurti panašią situaciją, sovietinės agresijos akivaizdoje į ministrų kabinetą pasikvietė opozicinių partijų atstovus, tačiau pastarieji vėliau ir nubalsavo už taikų pasidavimą SSRS. Paskutiniame vyriausybės posėdyje Antanas Smetona siūlė priešintis ginklu ir jį palaikė tik trys posėdžio dalyviai: krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis ir švietimo ministras Kazimieras Jokantas[2] apie pastarojo iniciatyvą imtis ryžtingų veiksmų vėliau sužinojo sovietiniai okupantai ir skyrė jam išskirtinai žiaurią bausmę, nukankino ir sušaudė. Antano Smetonos veiksmus agresijos akivaizdoje galima vertinti kritiškai, vėliau lietuviai 1941 metų sukilime ir partizaninės rezistencijos metais krauju turėjo įrodinėti, kad Lietuva neprisijungė prie SSRS savo noru. Tačiau veikiausiai nebūtų etiška visą atsakomybę priskirti vienam Antanui Smetonai, nes valdžios elitas priešinosi jo pozicijai, o kad ir kaip prezidentas būtų pasielgęs, Lietuvos nepriklausomybė jau buvo pasmerkta dėl Riberto- Molotovo pakto.

Antano Smetonos ideologinis palikimas

Aptariant ilgą, kartais ir kontraversišką Antano Smetonos, kaip politiko praktiko, biografiją dažnai užmirštamas jo ideologinis palikimas. O būtent politinės minties veikalai ir yra tai, dėl ko šiandien reikėtų atsigręžti į šią asmenybę.

Visų pirma, Antanas Smetona labai nemėgo partinės sistemos. Į šį faktą reikėtų atsižvelgti ir kalbant apie 1926 metų sukilimą, kuris mėgstamas liberalizuoti, neva, Antanas Smetona čia tik trumpam, gailėdamasis demokratijos, buvo priverstas jėga paimti valdžią, dėl aptartų istorinių priežasčių. Nieko tokio nebuvo, Antanas Smetona sakė, kad kiekviena tauta turi sukurti savo valdymo sistema, ir angliškas parlamentarizmas yra svetimas lietuviams. Antanas Smetona lygino angliškąjį parlamentarizmą su itališku fašizmu, pabrėžė, kad abi šios sistemos yra svetimos Lietuvai, tačiau labiau linko prie itališko fašizmo[3]. Smetonos požiūris į valstybės valdymo organizavimą iš tiesų buvo gan panašus į Benito Musolinio, tačiau iškart reikėtų pastebėti, kad vienas panašumas nepaverčia šių politikų tolygiais. Antanas Smetona neturėjo nieko bendra su itališku imperializmu ir nebuvo linkęs į represijas, kaip Benito Musolinis.

Visgi abiejų ideologų požiūris į partinę sistemą ir partijas buvo labai kritiškas. Esminė šios kritikos idėja – skirtingos partijos geba atstovauti tik tam tikrų socialinių grupių interesus. Tai skatina tautos susiskaldymą ir morališkai pateisina klasių kovą. Jei partija yra sukurta atstovauti tik turtingųjų arba dirbančiosios klasės interesus, kodėl ji turėtų galvoti apie kitos socialinės klasės interesus patekusi į valdžią? Taip anot Antano Smetonos, kapitalizmas gimdo socializmą.[4] Čia apeliuojama ir į demokratijos dilemą, viena vertus, demokratiniuose rinkimuose galima sąžiningai išrinkti valdžia. Kita vertus visada, kažkas lieka už borto, kažkuri partija, reiškia, ir jos atstovaujama socialinė grupė pralaimi rinkimus, lieka opozicijoje. Šiandien šią situaciją švelnina didžiųjų partijų supanašėjimas ir priartėjimas prie centro, bet taip nebuvo visada, o ekonominių krizių laikotarpiu ir šiandien partijos dažnai yra linkusios vėl radikalizuotis ir ekonominio nuosmukio padarinius užkrauti ant kitos (ne savo atstovaujamos) socialinės grupės. Antano Smetonos suvokimu partijas turėjo pakeisti korporacijos, socialinių ir religinių grupių organizacijos. Tokiose organizacijose iškiltų jų atstovai, su kuriais valstybės vadovas derintų savo veiksmus ir priimtų visai tautai naudingus sprendimus neleisdamas įsiplieksti dideliems partijų ar jų atstovaujamų klasių konfliktams. Idealiu atveju turėjo būti panaikintos ne tik opozicinės partijos, bet ir pati Tautininkų sąjungos partija, o vietoj jos veikti daugybė įvairių tautiškų organizacijų atstovaujančių skirtingas socialines grupes, pavyzdžiui, LTJS Jaunoji Lietuva (jaunimo sąjunga), Tautinė lietuvių studentų korporacija Neo – Lithuania (studentų sąjunga).

Antanas Smetona taip pat nemažai dėmesio skyrė religijai. Kritikavo jos tapimą privačiu reikalu. Ir nors lietuviška religija jis laikė katalikybę, siekė užtikrinti įvairių religijų atstovų teises. Tai iš esmės buvo įgyvendinta ir praktikoje. Atrodo, Antanui Smetonai rūpėjo ne tiek religinės tiesos ar jų konfliktas, bet religijos, kaip tautą vienijančios jėgos, vaidmuo. Antanas Smetona pabrėždavo, kad religingos tautos dažnu atveju funkcionuoja geriau, nei nereligingos. Tačiau Antanas Smetona kritikavo ir krikščionių demokratų partiją teigė, kad ji turi potencialą religiją kelti aukščiau tautybės, gali turėti polinkį į nuolaidžiavimą katalikiškai Lenkijai. Taip pat religijos pagrindu sukurtos partijos gali provokuoti tokius pat konfliktus tarp religinių grupių, kaip ir ekonominiais pagrindais sukurtos partijos. Todėl analogiškai turi kurtis religinės bendrijos ar organizacijos, su kurių atstovais derindamas savo veiksmus valstybės vadovas vėlgi priimtų visiems tinkamus kompromisinius sprendimus.

Tarpukariu Antano Smetonos valdoma Lietuva iškilo, tai buvo tautos pažangos laikotarpis nepalyginamas su šiandienine nepriklausomybe. Ir nors tai nebuvo vien tik tautininkų nuopelnas, Antano Smetonos raštuose galima ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl dviejų nepriklausomybės laikotarpių raida buvo tokia skirtinga. Tiek dėl tarpukario Lietuvos pasiekimų, tiek dėl politinės minties palikimo Antanas Smetona nusipelnė didesnio įvertinimo šiandieninėje Lietuvoje, galbūt, net reikėtų perlaidoti prezidento palaikus Lietuvoje.

Manvydas Almonaitis

[1] Lietuvos valstybės istorija, Zigmantas Kiaupa, 224 psl.

[2] Juozas Audėnas Paskutinis posėdis 1990 m.

[3] Liberalizmas ir fašizmas. A. Smetonos kalbos santrauka, rinktiniai raštai 459 – 481 psl.

[4] Liberalizmas ir fašizmas. A. Smetonos kalbos santrauka, rinktiniai raštai 460 psl.

Rašyk komentarą