Nuorodos

2014 m. lapkričio mėn.
P A T K P Š S
« Rgs   Sau »
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Kategorijos

Mykolą Romerį prisimenant, pavyzdys Lietuvos lenkams

Vėlinių proga kvietėme mūsų narius ir judėjimo draugus pristatyti atminimo vertas asmenybes. Pirmąjį straipsnį gavome paštu. Jame autorius pristato Mykolą Romerį ir išsako savo asmeninę poziciją:

RomerisVėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Šią dieną kasmet pagerbiame tuos, kurie jau paliko šį pasaulį, prisimename jų nuveiktus darbus. Įprasta, kad tokią dieną pagerbiame tiek sau artimus žmones, tiek iškilias Lietuvos asmenybes, daug nuveikusias mūsų šalies labui. Šį kartą norėčiau parašyti apie žymų Lietuvos teisėkūrininką, visuomenininką profesorių Mykolą Romerį.

Mykolas Romeris gimė 1880 m. kilmingoje šeimoje. Tėvai buvo lenkai, tačiau mokėjo ir lietuvių kalbą, be to, Mykolas turėjo lietuvę auklę. Baigęs gimnaziją, M. Romeris studijavo Peterburgo imperatoriškojoje teisės mokykloje, vėliau mokėsi Krokuvos Jogailos universitete bei Paryžiaus Laisvojoje politikos mokslų mokykloje. Baigęs mokslus, 1905 m. grįžo į Vilnių.

Grįžęs į Lietuvą, M. Romeris įsitraukė į rezistencinę veiklą. Dirbo dienraštyje – Gazeta Wilenska. Šis leidinys propagavo glaudesnį tautų bendradarbiavimą, kėlė Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame pasipriešinime klausimą. Už 1906 m. šiame dienraštyje išspausdintą straipsnį, kuriame kviečiama sukilti prieš carinės Rusijos režimą, M. Romeriui buvo iškelta baudžiamoji byla, todėl vienerius metus jis slapstėsi Krokuvoje. Vėliau grįžo į Lietuvą. 1915-1917 m. M. Romeris tarnavo lenkiškuose legionuose, kovojant prieš Rusiją.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, M. Romeris aktyviai užsiėmė akademine veikla. Dėstė Vytauto Didžiojo Universitete, 1933-1939 m. buvo jo rektorius. M. Romeris prisidėjo prie Lietuviškosios enciklopedijos kūrimo. Būdamas teisininku atstovavo Lietuvą tarptautiniame Hagos teisingumo tribunole. Tai smarkiai pravertė diplomatinėje ir teisinėje kovoje dėl Klaipėdos krašto, mat šio regiono statusas buvo svarstomas tarptautiniame teisme.

Dėl savo indėlio į teisės mokslo raidą M. Romeris dar vadinamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Iki šių dienų išlikusios jo monografijos: Reprezentacija ir mandatas, Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, Valstybė ir jos konstitucinė teisė, Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas ir kt. Jo darbais rėmėsi Lietuvos teisininkai po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Be to, M. Romerio moksliniai pasiekimai įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos Karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.

Kalbant apie šią asmenybę, būtina deramai įvertinti šio žmogaus nuopelnus puoselėjant tautinę lietuvių savimonę. Kaip jau minėta, M. Romerio tėvai buvo lenkai, bet pats nuo vaikystės puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Ankstyvaisiais savo veiklos metais M. Romeris puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo idėją, šiuo požiūriu jo pozicija skyrėsi nuo daugumos kitų aktyvių Lietuvos visuomenininkų, siekusių tautinės valstybės lietuvių etnografinėse žemėse. M. Romeris tikėjo, jog atkūrus LDK, joje galės darniai sugyventi įvairios tautos: lietuviai, lenkai, baltarusiai. Iš pradžių M. Romeris gerai sutarė su J. Pilsudskiu, kol kartu kovojo prieš Rusiją. Vis dėlto vėliau jų keliai išsiskyrė. M. Romeris atsisakė J. Pilsudskio pasiūlymo kurti marionetinę Lietuvos vyriausybę unijoje su Lenkija ir pasmerkė Vilniaus krašto okupaciją. Į Vilnių grįžo tik 1939 m., kai jis atiteko Lietuvai, pradėjo dirbti Vilniaus Universitete.

Pats M. Romeris laikė save krajovcu, lietuviškuoju lenku. Apie save 1919 m. jis rašė: Esu lenkas, tikras Lietuvos pilietis, Lietuvos kraštietis, bet ne Lenkijos pakraščio gyventojas […] Lietuva man su sostine Vilniumi yra bendra lietuvių ir lietuviškų lenkų krašto Tėvynė…. Vilnių laikė sudėtine Lietuvos dalimi, labai smerkė jo okupaciją. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, M Romeris siūlė į jį perkelti šalies sostinę.

M. Romeris mirė savo gimtajame Bagdoniškio kaime, Rokiškio rajone. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. M. Romeris neabejotinai yra viena ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių, gilų pėdsaką palikusi tiek akademinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Savo gyvenimu jis parodė pavyzdį Lietuvos lenkams ir Lietuvos lenkų politikams, kurių daugelis, deja, šiandien kuria priešpriešą tarp Lietuvoje gyvenančių tautų ir taip silpnina Lietuvos valstybę.

Jonas

Rašyk komentarą