Nuorodos

2016 m. liepos mėn.
P A T K P Š S
« Vas    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Kategorijos

Marius Kundrotas: Ar visa – mokslas, kas mokslu žiba?

Marius-Kundrotas-Alkas.lt-J.Vaiskuno-nuotr-e1451148374595Breksito vertinimai viešose erdvėse dar sykį atskleidė žinomą dėsnį. Skelbiama, jog už Breksitą pasisakė vyresni, skurdesni ir menkiau išsilavinę žmonės, o už pasilikimą Europos Sąjungoje – labiau išprusę, turtingesni ir jaunesni. Žinia – aiški: nori būti protingas, sėkmingas, žengti į koją su laiku – būk už Europos Sąjungą. Tai – seniai žinomas įtaigos būdas. Panašiai argumentuojamos bendresnės pozicijos: liberalios ir kosmopolitinės pažiūros siejamos su išsilavinimu, sėkme ir ateitimi, tautinės ir konservatyvios – su prietarais, pralaimėjimu ir praeitimi.

Šiandien gyvename laikais, kai mokslas atstoja religiją. Užtenka pasakyti, jog mokslininkai nustatė, kad ir po to jau gali sakyti bet ką – tai bus savaiminis įrodymas. Iš tiesų viduramžių mąstytojai šiuo klausimu buvo blaivesni – jie suprato, kad rėmimasis autoritetu – pats silpniausias argumentas. Nesvarbu, ar autoritetas – religinis, ar dvasinis. Šiuolaikinė visuomenė galbūt kritiškesnė už statistinę viduramžių žmonių daugumą, bet tikrai naivesnė už to meto proto bokštus.

Žodžius – „mokslas nustatė“, „mokslo duomenimis“, „mokslo įrodyta“ galime išgirsti bet kur, iš bet ko, grindžiant bet kokią poziciją. Gyvybės apsauga ir manipuliacija gemalais, šeimos vertybės ir homoseksualizmo plėtra, laisva rinka ir valstybinis planavimas – viskas grindžiama tuo pačiu argumentu: mokslas nustatė. Dažniausiai užtenka šių žodžių, net be nuorodų į konkrečius mokslinius tyrimus. O jei nuorodų ir yra, kita pusė pateikia nuorodų į kitus tyrimus, kurių išvados – priešingos.

Mokslu save grindė tiek komunizmas, tiek nacizmas, dabar tai daro liberalizmas. Be to, visos trys ideologijos save skelbė ateities ideologijomis, kurių pergalę sąlygojanti istorinė logika ir lemtis. Viena šių ideologijų faktiškai mirė, matome tik jos lavoną su besikepurnėjančiais maitvabaliais. Kita – merdi savo kruviname patale. Trečia – gyvuoja, bet jos tolesnė lemtis nėra tokia aiški, kaip norėtųsi jos šalininkams, o taip pat ir priešininkams. Nėra istorinės lemties be žmonių ir jų valios.

Išsilavinimas – didžiulė vertybė, tik vargu, ar ją reiktų versti stabu. Sovietų Sąjungoje daugelis mokslininkų buvo komunistai, nacių Vokietijoje – naciai. Liberalioje visuomenėje daugelis jų – liberalai, net jei skirtingų atspalvių ar pakraipų. O jei išsilavinę žmonės skirtingose sistemose išpažįsta skirtingas pažiūras, tai vargu ar derėtų kalbėti apie išsilavinimą kaip apie kai ką vientiso ar visuotinio.

Kas turi galimybę gauti išsilavinimą? Tai – žmonės, susiję ar bent taikiai sugyvenantys su sistema. Tiek politine, tiek akademine, o jos dažniausiai – susijusios. Žmogus, prieštaraujantis sistemai, nuolat rizikuoja, kad jam bus parodytos durys, ir dažnai taip įvyksta. Išties tam tikros pažiūros gali būti išsilavinimo pasekmė, bet gali būti ir jo priežastimi. Lygiai taip pat mažaraštiškumas gali būti tiek pozicijos priežastimi, tiek pasekme. Ypač kai apie išsilavinimą sprendžiame pagal diplomus.

Daug svarbesnis klausimas, ką apskritai vadiname žiniomis, išsilavinimu ir mokslu? Kur ta riba tarp žinios ir nuomonės, pažiūros, vertinimo? Kai mokslu grindžiamos skirtingos pažiūros, lengviausia pasakyti, kad viena jų – mokslinė, kita – antimokslinė, bet ar tikrai viskas taip paprasta?

Problema ta, kad faktiškai nėra tokio dalyko kaip bešališkas mokslas. Yra ideologijos. Ypač tai pasakytina apie socialinius ir humanitarinius mokslus, nors tikslieji ir gamtos mokslai taip pat nėra visiškai apsaugoti nuo ideologinių įtakų ir vertinimų.

Darvino evoliucijos teorija, ypač materialistinė jos interpretacija, labai paranki liberaliosioms ir kairiosioms ideologijoms. Jei žmogus tėra gyvūnas, jį valdo instinktai. Jei visa tikrovė tėra materija, tai nėra nei Dievo, kuriam turėtume atsiskaityti, nei objektyvios doros, visas vertybes nusistatome patys. Ar bent manome, jog tai darome, kai iš tiesų jas nustato propaganda.

Nenuostabu, kad liberaliose ir marksistinėse šalyse nuo pat mokyklos suolo girdime tiktai evoliucionistų argumentus. Apie sukūrimo teoriją, geriausiu atveju, girdime tik tiek, jog tokia yra. O juk mokslą mokslu daro tik diskusijos, visoms pusėms keičiantis faktais ir argumentais. Sunku spręsti, kuri šių dviejų teorijų teisingesnė, bet faktas, jog dauguma evoliucionistų yra evoliucionistai dėl to, kad juos tokius padarė sistema – lygiai kaip viduramžiais dauguma europiečių buvo katalikai.

Dėl evoliucijos – tiek jau to. Ar ji vyko, ar ne, ar jai buvo būtinas aukštesnis protas, ar ji galėjo vykti savaime, vien materialių jėgų veikimo sąlygomis, tegul aiškinasi gamtininkai. Aptariamos problemos atžvilgiu šis pavyzdys prasmingas tik tuo, kad evoliucionizmą kaip pasaulėžiūrinę poziciją dažniau sąlygoja politinis užsakymas nei svaresni argumentai.

Kur kas rimtesnis klausimas – abortai ir manipuliacija gemalais: jų gamyba, šaldymas, naikinimas pertekliaus, defekto ar tiesiog užgaidos atveju. Tiek šalininkai, tiek priešininkai nuolatos remiasi mokslu, bet ką šiais klausimais gali pasakyti mokslas? Kad žmogaus gemalas yra žmogiškos prigimties? Dėl to sutars abi pusės. Kad jis gyvas? Ir vėl sutars daugelis, gal išskyrus vienos pusės radikalus. Daugelis šalininkų sutiks, kad gemalas jaučia, lygiai taip pat kaip daugelis priešininkų sutiks, kad jam toli iki to, kas įprastai vadinama mąstymu. Tiesa, gimusiam kūdikiui – taip pat.

Visa kita – grynai vertybiniai klausimai. Ar laikyti žmogaus gemalą žmogumi, jei laikome – nuo kada, kokias teises turi ir kokių teisių stokoja gemalas, jau nėra mokslo klausimai. Bent jau ne biologijos klausimai. Tai – filosofijos ir etikos klausimai. Ar filosofiją galima laikyti mokslu – atskira diskusija, o dėl etikos – tai mokslas apie moralę, tad iš principo yra ir bus vertybiškai angažuotas.

Jei gamtos ir tiksliuosiuose moksluose dar galima tikėtis nuogo fakto ir iš jo daromų išvadų be vertybinės pozicijos, tai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose natūraliai vyrauja ideologijos. Žinoma, kiekvienas mokslas operuoja tam tikrais faktais, bet šių mokslų esmė išeina už faktų ribų.

Tarkime, istorijos mokslas gali nustatyti faktą, kad Mindaugas prie Lietuvos valstybės prijungė Žemaitiją. Toliau prasideda vertinimai. Kas buvo Mindaugas – Lietuvos vienytojas ar Žemaitijos okupantas? Tai priklauso nuo ideologinės pozicijos, ar žemaičiai tuo metu buvo lietuvių tautos dalis, ar atskira tauta. Prasideda tautos apibrėžimai, o tai jau pereina į kultūrologiją ir sociologiją, taigi – mažų mažiausiai, kitus mokslus, dar daugiau priklausomus nuo ideologijos. Dar daugiau – kyla klausimas, kuris Mindaugas istoriškai teisingesnis: Justino Marcinkevičiaus ar Juozo Erlicko? Idealistas, gyvenęs Lietuva, ar paprasčiausias grobikas, savo prisiplėštas žemes pavadinęs Lietuva?

Dar atskiras klausimas būtų, ar Mindaugas apskritai prijungė prie Lietuvos Žemaitiją? Žinomi faktai, kad jis ją dovanojo kryžiuočiams, o tuo metu žemaičiams vadovavo savi valdovai, kuriems tiek ant kryžiuočių, tiek ant Mindaugo deklaruojamo siuzereniteto jų žemėms buvo nusispjauti. Panašus klausimas gali kilti dėl pokario Lietuvos istorijos. Žinomi faktai, jog sovietai realią valdžią Lietuvoje „dalijosi“ su lietuvių patriotine rezistencija. O kas buvo tikroji valdžia ir tikroji Lietuva – grynai ideologinis klausimas.

Perėjus į sociologiją, kultūrologiją ar politologiją ideologijos vaidmuo dar sustiprės. Pavyzdžiu gali būti tas pats tautos klausimas. Faktas yra tai, kad egzistuoja tam tikros genetinės, kalbinės, kultūrinės ir politinės grupės. O kuris iš šių principų apibrėžia tautą? Vieniems – genetika, kitiems – kalba, tretiems – kultūra, ketvirtiems – politinis solidarumas, o penktiems tauta apskritai – tik dirbtinė ar įsivaizduojama bendrija. Tai – gryniausiai ideologinis apsisprendimas.

Imkime sudėtingesnį atvejį. Partija X pritaria homoseksualų santuokoms, bet prieštarauja jų teisei įsivaikinti. Tai yra faktai. O kaip įvardyti šios partijos poziciją – liberalia ar konservatyvia? Tai priklauso nuo atskaitos taško, kurį sukuria ideologija. Griežtiems konservatoriams ši partija bus pernelyg liberali, o griežtiems liberalams – pernelyg konservatyvi. Savo ruožtu nuosaikiems konservatoriams ir nuosaikiems liberalams ji gali būti ir liberali, ir konservatyvi, priklausomai nuo savo santykių su šia partija ir politinėje sistemoje vyraujančių ideologinių vertinimų.

Tad kas gi yra išsilavinimas? Tai – proto užpildymas tam tikra informacija. Informacija, kurią vienas vadins žiniomis, o kitas – propaganda. Tai, ką vadiname išsilavinusiu žmogumi, gali būti paprastas bukagalvis propagandos išplautomis smegenimis. Jei žmogaus informaciniame lauke nuolatos kalbama apie Europos Sąjungą kaip absoliutų gėrį arba, atvirkščiai, kaip apie absoliutų blogį, jo išsilavinimas bus tiesiogiai susijęs su atitinkamais vertinimais. Tik ar toks išsilavinimas reiškia vienos arba kitos pozicijos teisingumą? Dar kitas klausimas, ar jis reiškia aukštesnį intelektą?

Pirmas intelekto požymis – mąstymo savarankiškumas. Labai svarbu domėtis žiniasklaidos informacija, pageidautina – kuo įvairesnės. Labai svarbu gauti gerą akademinį išsilavinimą. Bet visais atvejais svarbu skirti grynuosius faktus nuo ideologinių vertinimų. Ideologijos išvengti neįmanoma. Net šiandien klestintis beideologiškumo kultas yra tam tikra ideologija, nors ir neigiamąja prasme. Svarbus klausimas – ar savo ideologiją susikuriame patys, ar kas nors mums ją sukuria ir primeta.

Šaltinis tiesos.lt

Rašyk komentarą