Galbūt tu – tas, kuris kažko tada neteko.
Bet dauguma tokių kaip tu atėjo tiktai grobt.
Pompastiškais, spalvingais pergalės paradais,
Bandai savąsias nuodėmes užgožt.

Man žodis pergalė išreiškia ilgo karo pradžią,
Paniekintus ir sutryptus, nebedainuojančius namus.
Galbūt tai, blogiui, gal ir tau, tai – pergalė.
Didi diena kažkam, bet kitokia ji mums…

Edmundas Girskis
2012 05 09

Vienas seniausių žmonijos medžioklės ir karybos būdų yra lankininkystė, dabar tapęs vien sporto ir laisvalaikio pomėgiu (tiesa, kai kurių beširdžių žmonių naudojamas betikslėje šiandienos medžioklėje). Lankai, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėje yra brangūs, o savos gamybos lankas iš medžio reikalauja didelių žinių, įgūdžių, įrangos ir laiko sąnaudų. Todėl kiekvienam, kuris norėtų pabandyti šią pramogą, siūlome lengvą būdą pasidaryti lanką iš PVC vandentiekio vamzdžio. Įdėjus pakankamai meilės ir kantrybės, už keletą litų jūs galite pasidaryti pakankamai galingą ir smagų daiktą laisvalaikio leidimui gamtoje. Nes gamtoje būti yra gera!

Pirmiausia pasakysiu, kad šis įrašas nebus labai tikslus ir skrupulingas mokymas, kaip pasigaminti lanką iš PVC vamzdžio. Čia bus tik keletas esminių patarimų, viską kitką paliekant jums patiems. Daugumai lankininkų sunku patikėti, kad iš PVC vamzdžio įmanoma pasidaryti nors kiek rimtesnį lanką, tačiau internete rasta medžiaga sudomino mane, todėl paeksperimentavau su šia medžiaga ir likau priblokštas. Praleidęs daugybę laiko prie medinių lankų gamybos, per keletą valandų pasigaminau puikų lanką iš plastmasinio vamzdžio, kuris yra pakankamai tikslus, tvirtas ir galingas. Labai daug gerų patarimų galima rasti šiame youtube kanale. Įvedę į paiešką „PVC pipe bow“ jūs rasite dar daugiau informacijos. Tačiau lanką kursite patys, o tai – laisva erdvė kūrybai. Sėkmės joje. Tik leiskite perspėti, jog lankininkystė – sunkiai išgydoma liga.

Pats esminis dalykas, kurį turėčiau paaiškinti, yra tinkamas vamzdžio pasirinkimas. Kadangi šiais bedvasiais laikais iš PVC plastmasės yra gaminama labai daug kas, dauguma išgirdę terminą „PVC vamzdis“, mintyse nusipiešia kažkokį vaizdą. PVC vamzdžių būna įvairiausių, jie naudojami ir kanalizacijos sistemai, ir elektros instaliacijos laidų pravedinėjimui ir, tarkime, šiltnamio statybai. Todėl labai sunku kalbėti su žmogumi apie lanką iš šios medžiagos, nes kiekvienas yra susidaręs savo nuomonę apie tai, kas tai yra.

Mūsų lankui reikia storasienio PVC vamzdžio vandentiekiui, kuris atlaiko aukštą slėgį. Jų gali būti ir plonų, bet jie naudojami, dažniausiai santechnikoje. Daug kas galvoje, jog kalbame apie baltą „32-uką“, bet taip nėra. Mums reikia ganėtinai sunkaus, lyginant su kitais PVC vamzdžiais, daikto. Jį rasite įvairiuose statybinių medžiagų prekybos centruose. Pavyzdžiui „Senukuose“ jis gyvena Smulkios santechnikos skyriuje, ir yra trijų metrų ilgio. Jūs galite atsikirpti vieną metrą (arba du), kuris kainuoja apie 7 litus. Priklausomai nuo jūsų pajėgų, pasirinkite storį (colis arba trys ketvirtadaliai colio), o nuo norimo lanko formos, spręskite apie tai, kiek jums to vamzdžio reikės. Kadangi mes gaminsime „vengriško lanko“ imitaciją, mums užteks vieno metro tokio vamzdžio.

Nesigilinsiu į lankų istoriją, į jų formas ir sudėtines dalis. Jeigu norite – internete yra pilna informacijos. Iškarto šoku į tą dalį, kur kalbama apie rytietiškus trumpus lankus, skirtus šaudyti nuo žirgo. Istoriškai, nelabai lietuviškas daiktas, tačiau šaudyti juo – labai smagu. Tokio lanko imitaciją mes ir gaminsime. Kodėl imitaciją? Ogi todėl, kad tikrą tokį lanką reikia gaminti kelis metus, žuvų klijais klijuoti ragą, medieną, viską sukti sausgyslėmis ir t.t. To mes nedarysime, o tiesiog PVC vamzdžiui suteiksime panašią formą ir tikėsimės, jog jis suteiks bent dalelę to džiaugsmo, kokį suteiktų tikro meistro gaminti lankai.

Be PVC vamzdžio, mums reikės išsidrožti medines lanko šakas, arba greitintuvus. Pasiimkite paprastą lentelę iš kokios nors dėžės, ir išsidroškite norimą formą. Pavyzdžių galite rasti daugybę.  Medines dalis nudažiau lauko baldų impregnantu, kuris atmuša vandenį ir suteikia rudą spalvą.

Esminė sistema labai paprasta. Kaitinam PVC vamzdį virš ugnies arba statybinio feno. Nedeginame jo, o kaitiname saugiu atstumu, kad jis šiltų, bet nepradėtų lydytis ar juo labiau – svilti. Ant didelio popieriaus lapo nusibraižome neįtempto lanko formą ir pakaitinę vamzdį, kai jis atšyla ir tampa lankstus, švelniai formuojame norimą lanko formą. Nelenkiame per stipriai, kad vamzdis išlaikytų formą. Vamzdį su atšilusia atkarpa guldome ant trafareto, sulenkiame ir vėsiname drėgnu ir šaltu skudurėliu. Šiam vėl sukietėjus ir atvėsus, šildome naują atkarpą.

Pradžiai darykite lanką iš apvalaus vamzdžio. Vėliau, kai perprasite subtilybes, galėsite pabandyti vamzdį suploti. Tada jis tampa silpnesnis, tačiau atrodo žymiai gražiau ir tikroviškiau. Nes iš tikro, tai apvalių lankų nebūdavo. Mano nuotraukose jūs pamatysite du lankus. Vienas yra suplotas, kitas – ne. Suplotas man yra per silpnas, o apvalus, darytas iš colio skresmens vamzdžio yra pakankamai galingas daiktas laisvalaikio šaudymui. Kaip jau minėjau, pradžiai darykite neplokštintą, nes vienodai ir gražiai suploti abi lanko puses yra pakankamai sudėtinga.

Turėkite omenyje, kad jūs formuojate neįtemptą lanką. Todėl „primeskite“, kad jis dar šiek tiek susilenks, kai įtempsite templę. Tokius lankus lengva formuoti. Jeigu baigus darbą pamatote, kad uždėjus templę jis yra negražios formos, arba neprimena savo originalo – grįžtate prie viryklės, šildote vamzdį ir formuojate kaip tik įsigeidžiate.

Atšildote lanko galus ir įstatote medines dalis. Jas suklijuojate ir paliekate džiūti atitinkamam laiko tarpui, pagal jūsų naudojamų klijų rekomendaciją. Aš naudoju polimerinius klijus-hermetiką SOUDAL „Fix All“ – nuostabus daiktas, kuries niekada neapvilia. Milžiniškas apkrovas patiriantys suklijavimai ant lanko, kuriems neatlaikius galima neblogai susižaloti, dar niekada manęs nepavedė. Rekomenduoju. Rasite visur, kur tik prekiaujama SOUDAL firmos gaminiais. Vėlgi, ieškokite didžiuosiuose statybinių medžiagų prekybos centruose.

Pasidarykite templę iš netamprios virvės. Čia jau tyrinėkite patys. Virvę galima apsukti plonu natūraliu lininiu sūlu, ji atrodys labai tikroviškai ir gražiai.

Lankas, kaip ir baigtas – liko nuspręsti ko jūs norite. Ar jums smagu šaudyti su daiktu panašiu į vamzdį, ar įdėsite išmonės ir fantazijos, bei pastudijavę vengriškų lankų struktūrą, suteiksite jam gražų apvalkalą – nudažysite, pasidarysite odinę rankeną, sujungimus apsuksite virvele.

Beje, jums dar reikės ir strėlių. Tačiau čia jau aš jums nepadėsiu. Papasakosiu tik vieną istoriją, kuri populiari tarp lankininkų: sako, kad yra dvi knygos. Viena vadinasi, „Kaip pasigaminti lanką“, kita – „Kaip pasigaminti strėlę“. Antroji yra dvigubai storesnė ir prasideda žodžiais „taigi, jūs jau pasigaminote lanką. Jūsų bedos tik prasideda…“ Tenka sutikti – geras strėles pasidaryti yra labai sunku. Mano patarimas – eikite į specializuotas lankininkų parduotuves ir nusipirkite strėlių arba bent jau detalių, ir susirinkite jas. Pamirškite apie tai, jog malonumą gali teikti lazdyno pagaliukas ir keletas rastų ant žemės varnos plunksnų. Nusipirkus antgalius, lazdelių ir sparnelius, mėgėjišką strėlę susirinkti nesunku. Visą pasidaryti iš natūralių medžiagų – sunkiai įgyvendinama. O dar geriau, nusipirkite keletą baigtų strėlių ir mėgaukitės šiuo nuostabiu laisvalaikio leidimo būdu.

Sėkmės ir taiklių šūvių.

Edmundas, LTJS

Aš laisvai kalbu olandiškai. Esu panašus į olandą. Jeigu trumpai nesikerpu. Jeigu trumpai – manyje iškart atpažįsta rusą. Atvažiavau į Olandiją maždaug prieš 10 metų, kai migrantų buvo dar nedaug, kai olandai buvo svetingi ir linkę bendrauti, o apyvartoje tebebuvo guldenai – pati gražiausia popierinė valiuta Europoje.

Jau tada patyriau Amsterdame šoką nuo visur prasiskverbiančio marichuanos ir hašišo kvapo. Jis čia dvelkia visur – nuo žmonių, parkuose, net nuo šunų. Vietiniams jis toks pat įprastas kaip mums – smogas gatvėse. Tačiau turistą iš neįpratimo gali ir „užvežti“. Jau tais laikais Amsterdame paminklų buvo mažiau negu kavinių ir parduotuvių, kur oficiantai apstulbindavo lankytojus įprastu jiems klausimu: „Kokios rūšies žolę šituo paros metu vartojate – Amstel Gold, Sativa, Indica?“

Mane šita tema domino mažai – rengiausi užkariauti sporto pasaulį. Iš pradžių pats koviausi kovų klubuose kaip profesionalas, paskui išmėginau save kaip agentas, atrinkinėjau perspektyvius sportininkus. Laisvalaikiu sąžiningai kaliau olandų kalbą ir tyrinėjau miestą. Tais laikais man dar buvo juokingas pokštas: „Olandų vaikai išauga klausydamiesi olandiškų pasakų, kuriose gėris surūko blogį…“

Bėgant laikui, „suktinė“ darėsi vis pigesnė ir pigesnė, o alkoholio kainos vis kilo. Lygiagrečiai augo ir baudos už alkoholio vartojimą viešose vietose, kurios galiausiai pasiekė 18 eurų – jei siurbčiosite alų. O jeigu jūsų rankose butelis stipraus alkoholio – apskritai, brolyti, pražuvai. Mokėk 90 eurų. Užtat su „suktine“ gali vaikščioti po Amsterdamą laisvai. Nedraudžiama netgi paprašyti prisidegti pas policininką. O ko bijoti – jie ir patys gali tuo pačiu mėgautis – stumti lėtais slenkantį poste laiką, perdavinėdami suktinukę vienas kitam. Nors už kanapių vartojimą budėjimo metu įstatymas numato nedidelę baudą, į tai visi užmerkia akis. Rytais aš sąžiningai skaitau spaudą – geriausias būdas įsisavinti svetimą kalbą. Bet ir ten vyravo mėgstamiausia Olandijoje tema. Marichuanos tyrimo institutas atliko naują tyrimų porciją! Mokslininkai padarė išvadą, kad kanapės puikiai padeda nuo posttrauminio sindromo psichopatams ir nuo dusulio priepuolių – astmatikams. Kas galėjo tuo abejoti. Marichuanos tyrimų institutas – tai ėdžios, patikimai maitinančius kanapių augintojus, todėl suprantama, kad jie iš kailio neriasi įrodinėdami: naudingesnio sveikatai daikto už šitą – nerasi.

Tarptautinių įvykių skiltys mirgėjo susižavėjusiais lengvų narkotikų legalizavimo šalininkų iš kitų šalių atsiliepimais apie „olandišką eksperimentą“. Visi jie giedojo himną „demokratinėms vertybėms“ ir kūrė optimistiškas prognozes“ atseit, sunkiųjų narkotikų vartojimo kreivė tokioje lojalioje šalyje kaip Olandija štai štai ims smukti žemyn. Ar ne laikas ir kitoms šalims prie šito nuostabaus eksperimento prisijungti?

Kartą pasitaikė galimybė pasižiūrėti, kaip stebuklingas eksperimentas paveikė vieną konkretų žmogų. Mano pažįstamas olandas nuvarė mašiną ir pakliuvo į kalėjimą. Rusijoje jam už tai duotų kelis metus, apvilktų vatinuku, paduotų pjūklą ir keliauk kirsti miško gryname ore kur nors bekraščiuose Sibiro tyruose. Olandas gi pakliuvo už grotų 2 mėnesiams.

Olandiškas kalėjimas mažai kuo skiriasi nuo sanatorijos. Tylu, švaru, sotu. Tik labai nuobodu. Televizorius yra, bet transliuoja, nežinia kokiais sumetimais, tik du porno kanalus. Vėliau draugas man pasakojo: viskas prasidėjo nuo to, kad per patikrinimą budintysis pasiteiravo pas naujoką ar tas ne narkomanas. Ir nors mano pažįstamas niekad nebuvo narkomanas, jis iš smalsumo ėmė ir leptelėjo: taip. Policininkas tuojau pat atnešė jam vienkartinį švirkštą su metadonu. Draugelis susileido bandomąją dozę. Kai po 2 mėnesių išėjo iš kalėjimo, jis jau buvo visiškai baigtas narkomanas. Dabar leidžiasi heroiną ir kartu su kitais narkomanais vaikšto naktimis į geležinkelio stotį – ten visiems kankiniams nemokamai dalija jau užtaisytus švirkštus su metadonu, kad žmogeliai ištemptų iki ryto, kai galės apsirūpinti tikrais narkotikais. Metadonas – heroino pakaitalas – dalinamas ir iš specialiai po miestą kursuojančių greitosios narkomaniškos pagalbos autobusų. Viskas – žmogaus labui!

Nenuostabu, kad užuodę „laisvės dūmą“, į šalį patraukė migrantai iš trečiojo pasaulio. Juk jis toks panašus į jų tėviškių kvapus. Vėlgi tiesiog mano akyse stambūs Olandijos miestai pasipuošė etniniais kvartalais, kuriuos užpildė raudonodžiai, juodaodžiai ir geltonodžiai. Niekad gyvenime nebuvau rasistas ir dabar tokiu savęs nelaikau. Man vienodai rodo, kokios spalvos oda, kad tik žmogus būtų padorus. Tačiau įvairiaspalviai migrantai atsivežė savo įpročius, kurie pavertė švarius atvirukinius olandų miestus sąvartynais.

Išeiviai iš Afrikos ir Azijos eina gatve, kramsnodami kebabą su ryžiais ir majonezu, o maisto likučius mėto praeiviams po kojomis. Tikriausiai taip jie vaikščiojo ir savo džiunglėse. Ištisuose Amsterdamo rajonuose reikia apdairiai vaikščioti gatvės viduriu, nes kitaip šiukšles išvers tau tiesiai ant galvos. Pinigus spalvotieji pelnosi arba vagystėmis, arba prekiaudami sunkiaisiais narkotikais. Amfetaminai, kokainas, ekstazi, krekas, LSD, heroinas – visą šitą šlamštą tau bruka ant kiekvieno kampo, tegu ir pašnibždomis, tačiau ne ypatingai slėpdamiesi. Išeiviai iš trečiojo pasaulio šalių naudojasi savo odos spalva kaip apsauginiu raštu ir vos tik kas – iš karto rėkia apie diskriminaciją.

Važiuoju kartą tramvajumi. Ant užpakalinės sėdynės išsikėtojo purvinas, apsirūkęs juodaodis. Rūko didžiulę suktinukę, nors transporte rūkyti draudžiama, spjaudo kitiems po kojomis ir garsiai keikiasi. Visi tramvajaus keleiviai apsimeta, kad nieko nepastebi. Matyt, galvoja, kai kai migrantai taps dauguma, jie bus tokie patys tolerantiški olandams. Žinoma, mano rusiškas kraujas užvirė. Priėjau ir paprašiau užgesinti suktinukę ir liautis keiktis, nes tramvajuje važiuoja vaikai. Juodaodis ėmė dar garsiau „fakintis“. Čiupau už pakarpos ir nutempiau link durų.

Dievuliau, kas prasidėjo! „Rasizmas!!!“ – užbaubė apsišvietęs migrantas. – „Iškvieskit policiją! Mane žudo dėl odos spalvos!“ Policija atsirado labai greitai. Ir aš tapau dėl visko kaltas. Juodaodį beveik iš karto paleido su atsiprašymais, o aš dar dvi valandas aiškinausi su policininkais, įrodinėdamas, kad nesu rasistas.

Bet kuris olandas jau seniai, pamatęs agresyvų juodaodį, verčiau pasuka į šalį – pernelyg daug šansų gauti peilį pašonėn ar kulką. Pasivaideno jam nuo apsirūkymo, kad tu esi rasistiškai nusiteikęs rožinis dramblys – ir labą dieną. Tave – į kapines, o jį – į kalėjimą su visais patogumais – žiūrėti porno ir leistis metadono.

Europos parlamentas, atvėręs duris imigrantų bangai, iš pradžių dar buvo iliuzijų, kad atvykėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos pakels savo darbščiomis rankomis ekonomiką, o paskui vieną gražią dieną taps civilizuotais, įstatymų besilaikančiais europiečiais. Nieko panašaus! Jokios asimiliacijos. Alžyrietis, gyvenantis savo gete Amsterdame ar Harleme jau 10 metų, gali iki šiol nebūti išmokęs nė dviejų žodžių olandiškai, ir tie – nepadorūs. O vaikų pas juos – po tris ar keturis, gyvena iš pašalpų ir baisiai piktinasi bet kokiais Europos liberalų mėginimais priversti jį skaitytis su vietiniais papročiais. Jis turi savo kultūrą! Savo tradicijas! Savo įstatymus!

Per 5 pastaruosius metus Olandijos musulmonų populiacija išaugo iki 500 000. režisierius Teo van Gogas, liberalas, demokratas ir labai geros širdies žmogus susuko filmą „Susitaikymas“ – apie Europos musulmonių teisių pažeidinėjimą. Norėjo iškovoti arabų moterims geresnį likimą. Ir ką? Buvo užmuštas pačiame Amsterdamo centre arabo, kuris jį nušovė, rituališkai perpjovė gerklę ir įbedė peilį į širdį. Atseit, nekišk nosies… Mes su savo bobomis patys susitvarkysim.

Ir netgi po tokių dalykų tapti olandu yra stulbinančiai paprasta. Pakanka su advokato pagalba paprašyti leidimo gyventi. Jeigu ir neduos – tai atsisakymas ateis ne anksčiau kaip po metų. O kol kas 12 mėnesių gali gyventi visiškai teisėtai. Paskui tereikia tik kiekvienais metais pakartoti užklausimus, „ryšium su pasikeitusiomis aplinkybėmis“. Visą tą laiką municipalinė valdžia padengs tavo buto nuomos išlaidas. O galima tiesiog užimti tuščią būstą ir gyventi kaip komuna šiame skvote. Valdžia ir tokiu atveju lieka labai liberali. O jeigu pas atvykėlį atsiranda vaikų – tokios šeimos jau niekad nedeportuos. Būtent taip Olandijoje įsikūrė daugiau kaip du milijonai migrantų.

Alio, policija!

Policija Olandijoje darbuojasi puikiai. Bet ne todėl, kad liberalios visuomenės piliečiai nėra linkę į antivisuomeniškus poelgius, o dėka totalaus skundimo tradicijų. Olandai laiko savo pilietine pareiga paskambinti į policiją ir pranešti, jeigu ką pastebėjo. Viršijai greitį ir jau už kelių sankryžų tave stabdo patrulis. Kažkuris liudininkas spėjo įsiminti tavo mašinos numerį ir paskambinti. Sustojai ten, kur parkuotis draudžiama – būk tikras, atsiras kokia dešimtis gerų žmonių, kurie nepaliks tavęs be dėmesio ir praneš, kam reikia.

Arba vyksta gatvėje muštynės. Aplinkui lyg ir nė gyvos dvasios. Tačiau iš už užuolaidų, iš visų langų ir plyšių muštynes stebi dešimtys dėmesingų akių, kurios vėliau papasakos, ką matė ir kas pirmas pradėjo. Liudyti teisme olandams yra garbinga. Būti skundiku – ne gėda.

Patys baisiausi nusikaltimai – agresijos demonstravimas. Baisiau už agresiją tik mokesčių nemokėjimas. O štai vagystė laikoma smulkmena. Vagims, sučiuptiems už rankos trečią ar ir ketvirtą kartą gali įpaišyti 30 eurų baudą. Tiesa, jei pagaus septintą kartą, pasakys: viskas, vyruti, dabar turi didelių problemų. Ir nuteis 60 valandų dirbti visuomenei naudingus darbus senelių namų virtuvėje.

Dėl to visiškai logiška, kad palei Amsterdamą įsikūrė stambiausia Europoje juodoji rinka – Bevervaigas. Angaruose parduodama vogta parfumerija, drabužiai, technika, ginklai. Už prekybos vietos nuomą mokama 300 eurų per mėnesį. Ir prekiauja be jokių apribojimų.

Ginklas Olandijoje – tokia pati prieinama prekė kaip ir marichuana. Sumokėjęs 250 eurų per metus, gali tapti šaulių klubo nariu ir įsigyti neblogą arsenalą. Mano pažįstamas turi snaiperių šautuvų, šturmo automatų, kulkosvaidį. Dar jis nusipirko prieštankinį Degtiariovo šautuvą – ilgą tokį, ant kojelių. Jo šovinys pramuša bet kokį tanko šarvą ir šarvuotus limuzinus. Kam mano pažįstamam toks daiktas? Demokratinės valstybės policija delikačiai neuždavinėja tokių klausimų.

Policijos delikatumo pakanka ir tam, kad nelįstų į diskotekas, kur palei geležines duris, šalia į šaunamąją angą panašaus langelio, puikuojasi skelbimas: „Šiandien mūsų klube – sunkiųjų narkotikų vakarėlis“. Tokie narkotikai, aišku, uždrausti, tačiau juk čia – privati teritorija – šventas reikalas.

Dėka tokios loginės akrobatikos, tarptautinė narkomafija jaučiasi Olandijoje kuo puikiausiai. Šalis palaipsniui virto tarptautiniu heroino paskirstymo punktu. Paskutiniu metu čionai įsigalėjo jugoslavų mafija – Kosovo albanai paėmė savo kontrolėn beveik visą Amsterdamo narkotikų verslą. O ką policija? Policija, priminsiu, labai užsiėmusi persekiojimų tų, kurie neteisingai parkuojasi. O ką valdžia? Valdžia padeda policijai nesiblaškyti ir užsiimti šiuo pačiu svarbiausiu savo darbu. Neseniai, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, kad kurjeriai, vežantys mažiau kaip 3 kg kokaino, neturi būti areštuojami. Dabar jie vežiojasi su savimi po 2 kilogramus ir 990 gramus.

Saldumynai

Stoviu eilėje supermarkete, perku produktus vakarienei. Prieš mane du vyrukai glamžosi ir švelniai bučiuojasi. Eilė juda nesparčiai, vyrukai laižosi, apsiseilėję, man jau bloga darosi. Bet neduok Dieve parodysi, kad tau tai nepatinka. Bus tas pats, kas su rasizmu.

Vyrai su išdažytomis akimis ir moteriškomis suknelėmis bei raumeningomis kojomis – įprastas vaizdas Amsterdame. Sekso pasiūlymai, kuriuos murma praeiviams turistams spalvotieji suteneriai ant kiekvieno kampo, ne iš karto suvokiami: „Mergaitė? Berniukas? Arkliukas?“

Raudonųjų žibintų kvartalų gyventojai – prostitutės ir jų suteneriai – taip įsijautę į gyvenimo šeimininkų vaidmenis, kad daužo video aparatūrą turistams ar netgi stumdo juos į kanalus. Policija neprieštarauja. Gyvosios prekės vitrinose lyties neretai neįmanoma nustatyti netgi pasitelkus žinyną – vienas ir tas pats padaras gali turėti ir vyriškų ir moteriškų požymių.

Prostitutės Olandijoje, kaip ir prekeiviai narkotikais – visų vaivorykštės spalvų. Tiesa kinės prostitutės linkusios parsiduoti tik kinams, afrikietės – afrikiečiams, turkės – turkams. Ir tik rytų europietės pasirengusios atsigulti po kuo pakliuvo.

Erotikos ir sekso muziejų Amsterdame – begalė. Lankytojų gali laukti įvairūs netikėtumai, pavyzdžiui, prieš juos išsiridens manekenas maniakas ant ratukų. Ir sušukęs „Hei! Ups!“ atlapos drabužius, pademonstruodamas savo gigantišką ūkį. Variantas vyriškiams: plastikinė nimfomanė, lendanti kiekvienam į kelnes. Bet visa tai turistinės smulkmenos. Nuodėmių mieste pasitaiko ir įdomesnių dalykų.

Vaikštinėjame kartą su bičiuliu po miestą. Žiūrim – Didžiojoje bažnyčioje, ji taip ir vadinasi, skamba muzika. Matom, merginos pusnuogės vidun užeina. Simpatiškos. Nusistebim ir sekam iš paskos. Prie durų apsauginis šypsosi:

-Vyručiai, jums ten negalima.

Įsižeidėm, žinoma. Klausiam, kokios problemos. Apsauginis žvengia: „Jūs į afišą pažiūrėkit. Skaityti mokate? Šiandien, šeštadienį, Didžiojoje bažnyčioje – lesbiečių diskoteka“.

Ir aš supratau – olandų kunigai už pinigus užleis savo bažnyčią net zoofilams.

Ne per seniausiai į akis krito įdomus skaičius: per paskutinius 2 metus Olandijos gyventojų skaičius sumažėjo 20 000 žmonių. Ir tai – viešpataujant pasiutusiai imigracijai! Natūralizuotis čionai elementaru: pakanka išgyventi šalyje 5 metus, turėti darbą ir atsakyti komisijai į kelis šabloninius klausimus: kas yra Olandijos sostinė ar kiek kainuoja kepaliukas duonos.

Tai kas gi bėga iš Olandijos? Atsakysiu – bėga vietiniai olandai, tie, kuriems dar neišsilydė smegenys, kurie dar neprasirūkė ir nesėdo ant sunkesnių narkotikų. Kaip taisyklė, tai kaimo gyventojai, fermeriai, artimesni žemei žmonės. Jie daugiau nebenori gyventi sąvartyne, kuriuo pavirto jų gimtoji šalis. Paprasti olandų valstiečiai šiandien kraunasi lagaminus ir drauge su visomis savo karvėmis bei avimis Australijos vyriausybės kvietimu ir jos paremti finansiškai masiškai emigruoja pas kengūras.

Olandija – šalis, kurioje nugalėjo humanizmas, liberalizmas, tolerancija ir politinis korektiškumas. Olandija – šviesus visos žmonijos rytojus!

http://www.versijos.com/2012/03/19/ar-norime-gyventi-kaip-europieciai/

 
Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus ir tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams arų nesuprasti! Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti.“ LIONGINAS BALIUKEVIČIUS – DZŪKAS

Beveik prieš 20 metų (1992 m. liepos 20 dieną) žurnale „Time“ (o tai, kaip žinia, yra vienas svarbiausių žurnalų Amerikoje) globalistų ideologas Stroubas Talbotas (Strobe Talbott) rašė štai kaip: „Štai viena optimistiška priežastis tikėjimui … kad per ateinančius šimtą metų … nacijos statusas bus atgyvenęs; visos valstybės bus vienas globalus vienetas. … Tautinis savarankiškumas vis dėlto nėra tokia puiki idėja…. Visos šalys praktiškai yra socialiniai sambūriai, prisitaikantys prie kintančių aplinkybių. Nesvarbu, kokie amžini ir net šventi jie gali atrodyti vienu metu, iš tikrųjų jie yra dirbtini ir laikini. Per amžius gyvavo tendencija jungtis į didesnius vienetus, pareiškiančius savo nepriklausomybę ir, paradoksalu, tačiau tos tikros nepriklausomybės kaskart vis mažėja.“ Straipsnis pavadintas „Globalios tautos gimimas“

Viskas, galbūt, ir būtų nepastebėta, jeigu po dešimties metų, tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, nebūtų apdovanojęs šio globalisto Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu, Komandoro didžiuoju kryžiumi! Informaciją patikrinti galite čia

Kitas veikėjas iš Amerikos, JAV armijos generolas Veslis Klarkas (Wesley Clark), kuris buvo NATO karinių pajėgų vadu, pasisakė panašiai:

„Nepamirškime kokia problemos kilmė. Modernioje Europoje nėra vietos etniškai grynoms šalims. Tai yra XIX a. idėja, o mes bandome pereiti į XXI a., o tai padarysime su daugiatautėmis supervalstybėmis.“

Ką gi, ir šitas Lietuvos „draugas“ už „už pastangas, padedant Lietuvai integruotis į tarptautines gynybos struktūras bei asmeninį indėlį, stiprinant Lietuvos ir NATO šalių karinių pajėgų bendradarbiavimą“ irgi gavo iš misterio Adamkaus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pirmojo laipsnio ordiną, Didįjį kryžių.

Taigi, tautiniai apdovanojmai skiriami tiems, kurie norėtų, jog visas pasaulis būtų vienalytis ir bespalvis blynas, valdomas globalistų.

Belipant pamačiau nupjaustytas ąžuolo šakas. O užlipęs į viršų pamačiau liūdną vaizdą – neįveikė ąžuolo gamta, įveikė chuliganai. Ažuolas buvo drėvėtas, bet dar tvirtas. Kažkam jis nekėlė pasididžiavimo taip, kaip kėlė man ar, tikiu, dar daugeliui kitų, važiuojančių pro šalį.

Ąžuolo vidus buvo sudegęs. Kažkam niežtėjo nagus iškrėsti kažką negero. Padegtas ąžuolas nesugebėjo atsilaikyti. Nuvirto. O jis tiek daug matė pravažiuojančių automobilių. Daug keliautojų žvelgdavo pro automobilio langą į ąžuolo šakas. Dabar tai tik istorija, kuri liks dalies žmonių prisiminimuose.

Beje, man atrodo, šis ąžuolas turi ir kitą istoriją. Bet aš jos iki galo nežinau.

Julius Vaišnys.

Vėl negaliu nesistebėti mamomis. Susilaukia vaikų, o tada skundžiasi: „Maniškis tai dabar vaikščiot pradėjo, tai šakės, viskas, amen niekur nieko palikt negalima, nes bus tas, anas, ar dar kas“. Paėmiau labiausiai paplitusį pavyzdį ir gal jame tiesos yra, bet labai nedaug. Tačiau dar juokingiau būna, kai netyčia, net nenorint, viešojoje erdvėje nugirstu skundus, apie ne tik, kad nevaikštančius, bet ir neropojančius vaikus. Ką anie tokio pridarė gulėdami ir žiūrėdami į lubas ar į tą pačią 5 žaisliukų, jau nusibodusią karuselę, kurios nei paliest, nei paragaut negalima. Matyt kalti, nes išmoko apsiverst, mažiau miegot ar tiesiog vis dar atpylinėja. Būt juokinga, jei nebūt graudu. O graudulio yra ir nemažai, nes šiais laikais išsilavinusių moterų protas, šeimos srityje siekia matyt dešimtmečių mergaičių lygį.

Pirmiausia skundžiasi, nes negali pastoti, o jei ir pastoja tai jau baisiai labai neaišku kada ir kaip. Toks įspūdis, kad turėtų užsidegti didelė raudona lempa (tikrąją to žodžio prasme) ant kaktos su prierašu „pastojo“. Tačiau taip akivaizdžiai viskas nevyksta. Suprantu, gyvenant tokį „sveiką“ gyvenimą šiais laikais, sunku pajusti kiekvieną organizmo pokytį, tačiau tikrai įmanoma. Ir tai sakau remdamasi ne vien savo, o ir kitų moterų (ypač tų, kurios gyvena natūraliau) patirtimis. Šiandien, mes viską vartojame milžiniškais kiekiais. Jei saldžiai, tai tikrai saldžiai, jei sūriai, tai tikrai sūriai, jei aštriai tai iki tiek, kad skrandį skauda nuo pipirų. Pamiršome subtilumą ir jautrumą o su juo ir būti neemocionalūs, šaltų nervų.

Tuo viskas prasideda, daug kas žino atvejį apie 6-7 dešimtmečio situaciją JAV, kai moterys, kad nevemtų pirmojoje nėštumo pusėje, gėrė vaistus nuo to, o finale, vaikai gimė su neišsivysčiusiomis galūnėmis. Atrodo, bandė apsisaugot nuo to, nuo ko gamta pati saugojo sukūrusi pykinimo metodą. Taip, šis etapas neatsiejamas, bet ir neamžinas. Ir nors suprantu, kad toksikozių (pykinimo – aut. past.) būna įvairių, nuo tiesiog pykinimo iki neatsiejamo bičiuliavimosi su tualetu iki kokio 5 ar 6 mėn. Kur čia grožis? Visur, šiuo metu galima džiaugtis, kad daug kas nežino ir tik pati mama ir/ar jos vyras žino turintys naują gyvybę, kad pilvuko nematyti dar, kad jiems pasisekė, bet dauguma nesidžiaugia… Augant pilvukui, gyvenimas, rodos, eina vis blogiau ir blogiau. Rūbai netinka, moteris jaučiasi nerangi, na ir prasideda žydrieji bliuzai iš operos „kokia aš karvė“ ir „o, Jėzau, kiek priaugau“, bet numesi, jei norėsi – norisi kas kartą pasakyti, visoms, kurioms tai atrodo katorga. O kur grožis čia? Du viename argi negražu? Gražu, vienas gražiausių, man asmeniškai, etapų.

Ir taip galima būtų vardint kiekvieną etapą, gimdymą, pirmus mėnesius, etapus, kai vaikas moka jau sėdėti, ropoti, vaikščioti, žodžiu kone kiekvieną dieną. Tačiau ir be to matosi egoizmo požymiai, nors turėtų būti meilė. Moteris skundžiasi, nes blogai JAI, o, kad nauja gyvybė yra, tai tegu vos ne po perkūnais eina. Toks įspūdis, kad vaikai tikra katorga, kad vos pastoji ir tavo gyvenimas tampa treninginis, apkrautas bandelėmis ir smirdinčiais „pampersais“. Tačiau pačios moterys pasirenka taip reaguoti į situaciją ir tingi paieškoti sau patogaus sprendimo. Niekas manęs neįtikins, kad visoms moterims gimdyti patogiausia ant nugaros, o vaikus vežti vežimuose, nesvarbu ar aplinka tam pritaikyta ar ne.

Nemačiau ir nematau nieko bloga, jei organizmas, kurį laiką rodo, kad reikia susilaikyti nuo kai kurių produktų pykinimo metu. Juk tai neamžinai truks. O ir gimdymo metu, kai galima pasirinkti patogią padėtį, mokant kvėpuoti gimdymas nebeatrodo, tokia pragaro kančia, kaip, kad ją vaizduoja. Tačiau ir čia želia egoizmas žodžiuose „o kaip man skaudėjo, ir rodos niekas nepadėjo, nekentėjo kartu“. Tokias keliones moterys apturi duokdie 3-4, rečiau 9 ir panašiai kartų gyvenime. O nori, kad tai būtų greitai, nes juk ji yra auka, o kad ja pasirinko būti pati, niekas nepagalvoja. Gimus vaikui, užslėptas egoizmas pasireiškia dar labiau. Pykčiu dėl to, kad negalima įprastai, pasėdėti prie kompiuterio, kad vėl turi eiti, daryti, tvarkyti, ruošti valgyti, kad vyras nesupranta. Ir vien dėl to, nes reikia kažką keisti. Kažką keisti savyje, prisitaikyti prie kažko atrasti sau naują ir patogų būdą, nes yra dar vienas asmuo, tačiau, kad tas asmuo neretai yra vienas iš pliusiukų, kuriuos mes pasidedam, norėdami atitikti visuomenės „standartus“ ir pasipuikuoti prieš kitus, pamirštame, kad neretai tas mažas, dar nekalbantis žmogeliukas yra tarsi mūsų įgeidis. Juk jei pažiūrėtumėme į tai kaip šiandien auginami vaikai, tai pats principas mažai skirtųsi, nuo šuns ar katės auginimo. Ir tai tik ryškėja. Jungtinėje Karalystėje pasirodė straipsnis, kad vaikus, net ir tik ką gimusius užmušti (būtų) galima, nes jie nėra realūs asmenys. Pasaulyje abortas laikomas moters pasirinkimu, tačiau kad tai liečia ir dar vieną ŽMOGŲ, daugelis pamiršta. Juk panašiai kaip šuo, nešneka, nesuvokia, žodžiu nežmogus. O su gyvūnais ar ne taip elgiamės? Dar baisiau – nepatiko ar nusibodo ir išmetam į gatvę ar vedam į veterinarinę numarinti.

Tenka pripažinti, esam egoistai, viską sau, sau ir dar sykį sau, norim prigriebti, nes taip mus išmokė, mokykla, tėvai, gyvenimas, taip ir savo vaikus mokom. Tačiau visuomet yra ir mažuma tų, su kuriais palyginus dauguma tampa egoistais.

Marius Kundrotas – lietuvių politologas, tautininkas, monografijos Tauta amžių kelyje autorius. Taip pat jis – vienas tų, kurie prieš dešimt metų, žengė ryžtingą žingsnį ir kartu su bendraminčiais suvienijo tautinio jaunimo jėgas, įkurdami Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS). Laisvalaikiu jis mėgsta kurti, dainuoti, groti… Todėl nenuostabu, kad Marius buvo pakviestas į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos 10-ojo gimtadienio šventinę dalį – koncertą (LTJS dekada) atlikti savo kūrybos dainų, kurios, bene, buvo labiausiais laukiamos.

Maloniai kviečiame susipažinti su Mariaus Kundroto kūryba.

Savastis:

Iš sūkurio į sūkurį:

Amžinybė:

Iš savęs:

Kitoks pasaulis (aut. Rolandas Masandavičius ir Marius Kundrotas):

Himnas Mamonai: