Marius Kundrotas – lietuvių politologas, tautininkas, monografijos Tauta amžių kelyje autorius. Taip pat jis – vienas tų, kurie prieš dešimt metų, žengė ryžtingą žingsnį ir kartu su bendraminčiais suvienijo tautinio jaunimo jėgas, įkurdami Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS). Laisvalaikiu jis mėgsta kurti, dainuoti, groti… Todėl nenuostabu, kad Marius buvo pakviestas į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos 10-ojo gimtadienio šventinę dalį – koncertą (LTJS dekada) atlikti savo kūrybos dainų, kurios, bene, buvo labiausiais laukiamos.

Maloniai kviečiame susipažinti su Mariaus Kundroto kūryba.

Savastis:

Iš sūkurio į sūkurį:

Amžinybė:

Iš savęs:

Kitoks pasaulis (aut. Rolandas Masandavičius ir Marius Kundrotas):

Himnas Mamonai:

Lietuvių tauta nuo seno kovojo už savo išlikimą. Kovos su kryžiuočiais, carinės Rusijos priespauda ir priklausomybė nuo Sovietų Sąjungos – tai trys laikotarpiai, kada lietuviai kovojo už tai, kad egzistuotų. Vienas iš šių laikotarpių atsispindi ir Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“, kuris yra pirmasis ir ryškiausias impresionistinis kūrinys Lietuvoje. I. Šeinius rašo apie lietuviškos spaudos draudimo metus, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Ką tuo metu žmonėms reiškė lietuvybė? Tai ir pabandysiu išsiaiškinti.

Viskas prasideda nuo įsisamonimo kas esi. Svarbu suprasti, su kuo tapatini save. Štai ir pagrindinis romano veikėjas Kuprelis ne visuomet žinojo kas yra. Būdamas vaikas dirbo pas vokietį. Tuomet jaunuolis ir laikė save vokiečiu. Manė esąs toks pat kaip ir jo šeimininkas. Vėliau išėjo dirbti pas kleboną. Juodus darbus dirbo, o klebonas jį lenku vadino. Kupreliui neliko nieko kito kaip tik jaustis lenku. Jis manė, kad jei jį taip vadina, matyt jis toks ir yra. Šitokiu būdu Kuprelis iš vokiečio į lenką pavirto.Galiausiai pagrindinis veikėjas susipažįsta su Gunde, kuri jį lietuviu laiko. Sunku vaikinui apsispręsti. Kas jis vis dėlto yra? Vokietis, lenkas ar lietuvis? Būtent lietuviška spauda jam padeda susiprasti, atrasti savas šaknis. Skaitydamas „Aušrą“ Kuprelis suvokia savo prigimtį. Jis – lietuvis. Tai jį pastūmėja eiti lietuvybės keliu, skleisti lietuvišką žodį ir kovoti už savos tautos išlikimą. Besiremdami Kuprelio pavyzdžiu, kiekvienas turėtumėme apsispręsti kas esame.

O vėliau gyvenime mums įtaką darys artimieji. Mūsų ryšys, užmegztas su protėviais ir bendraminčiais, gali būti naikinamas. Kartais to net nepastebėsime ir nepajusime. Puikus pavyzdys yra Gundės įtaka Kupreliui. Juk būtent ji pastūmejo vaikiną susivokti. Ji tik pasiūlė per mišias užgiedoti lietuviškai. Pasakė vargonininkui savo nuomonę apie lietuvybę, kokia tai svarbi sąvoka. Tačiau tos mintys apie buvimą lietuviu, apie „Aušrą“ ir apie lietuvių kalbą suteikė peno apmąstymams kelioms dienoms ar net savaitėms. Nors kiti žmonės Kupreliui sakė, kad tos kalbos tik moteriški apžavai, vaikinas negalėjo jai tikėti. Jis matė, su kokiu užsidegimu Gundė šneka apie lietuviškumą. Tai negalėjo būti tik kalbos. Panaši įtaka išryškėja ir šiais laikais. Kadangi didžioji dalis žmonių šneka tik apie tai, kaip Lietuvoje blogai, painioja valdžią ir valstybę, nes ne Lietuvos vardas atneša blogybę, o kartais netikę valdžios sprendimai. Būtent dėl tokių atvejų neturėtumėme pasiduoti aplinkinių įtakai, o laikytis savų principų ir įsitikinimų.

Vis dėlto, svarbiausia apsispręsti tinkamu metu, kaip tai padarė Kuprelis. Kūrinio veiksmas vyksta lietuviškos spaudos draudimo metais. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai Lietuva turėjo atsilaikyti prieš galingą priešą ir išlikti. Ne veltui tuomet atsirado žmonių, gabenusių knygas iš Prūsijos ir kitų krašų. Juk Kuprelis sužinojęs, kad Gundės namuose pilna lietuviškų knygų, galėjo paskųsti kų šeimą. Bet jis pasielgė priešingai. Slėpė tai, o retkarčiais ir pats pasiimdavo ką nors paskaityti. Jis suprato, kad visi turi susivienyti tam, jog išgelbėtų savo tautą. Kitaip jis bus sunaikinta. Priešingai elgiamasi nepriklausomybės laikais. Dabar vieni kitiems tik stengiamės pakenti, o lietuvis lietuviui – didžiausias priešas. Mūsų tauta nyksta. Vis mažiau lietuvių lieka gimtinėje, o išvykę svetur tampa kitos tautos, kitos kultūros dalimi. Turime susivienyti, kaip mūsų protėviai vienijosi kovose prieš kryžiuočius. Turime būti supratingi ir padėti vieni kitiems, kaip senoliai padėjo knygnešiams gabenti mūsų kalba parašytą literatūrą. Galų gale turime būti tokie ryžtingi kaip buvome 1990 sausio įvykių metu, kai už laisvę kovodami ir tankų nepabijojome. Tai padės išlikti mūsų tautai ir leis didžiuotis, kad esame gimę lietuviais.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad savos tautos istorijos žinojimas ir išmanymas įpareigoja. Tai priežastis, dėl kurios turėtumėme žinoti tautiškumo simbolius, švęsti valstybines šventes ir gerbti tuos žmones, kurių dėka šiandien turime nepriklausomybę.

Viktorija Gailiūtė

Vienam LTJS nariui „pasisekė“ įamžinti Vydmantuose, Kretingos rajone pastatytų vandenvalos įrenginių „trūkumus“. Šalia, neabejotinai, kelis milijonus ES litų kainavusios sistemos, telkšo raudonos spalvos vandens tvenkinys. Ar taip turėtų būti ir ar tai nėra kenksminga motinai žemei? Nemanome… Todėl filmuotą medžiagą siunčiama atitinkamoms institucijoms, kad tai išsiaiškintų. Medžiaga dalinamės ir su jumis.

LTJS ekologai

Kas tai yra tradicinis Neries regioninis parkas – tai labiausiai lankomos ir patogiausiai prieinamos regioninio parko vietos kaip antai – Dūkštų ąžuolyno trasos, Velniakampio kilpos, Karmazinai, Dūkštos, Naujoji Rėva, Šilėnai, Popai. Manau daugelis iš jūsų ten jau esate buvę. Ką, žygio vedlys, vadina netradiciniu Neries reg. parku  – tai kairioji Neries upės pusė patenkanti į reg. parko zoną. Ši pusė yra kiek mažiau tyrinėta, ne tokia lankoma, naujai atrasta (įtraukti nauji lankomi objektai, nutiestos trasos), nelengvai ir ne bet kokiu transportu pasiekiama. Ne taip paprastai įveikiama ir pėsčiomis. Kitais žodžiais tariant tai trasos per visokius kaimelius, miškus, palei Bražuolės ir Neries upes.

Šiltą rudenio rytą nedidelis būrelis energingai nusiteikusių jaunuolių išvyko traukiniu nuo Vilniaus geležinkelio stoties Kauno kryptim link Baltamiškės miško. Kelionė traukiniu truko vos 40 min., išlipę Baltamiškės stotelėje pradėjome žygį pėsčiomis. Pirmasis objektas, kurį aplankėme buvo Lietuvos pasieniečio Jurgio Kybarto žūties (1931 m.) vieta. Paminklas yra miške, šalia Bražuolės upės, netoli Baltamiškio kaimo. Lenkų pasieniečiai 1931 10 01 iš pasalų nušovė ėjusį sargybą J. Kybartą. Jo žuvimo vietoje 1937 m. pastatytas paminklas su įrašais “Jis budėjo Tėvynės sargyboje, budėk ir tu, sargybini, kad laisvi būtumėm. Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti. Tęskime pradėtąjį žygį”. Simboliškai atidavę žuvusiajam pagarbą tęsėme žygį. Sekantis aplankytas objektas buvo Panerių miško regykla. Nuo poilsio aikštelės paėjėjus kelis šimtus metrų, iš Kaišiadorių miškininkų įrengto apžvalgos bokšto atsiveria įspūdinga Neries slėnio panorama. Nuo jos matomos Verkšionių ir Kulio kilpos miškai, Zabarijos kalvų dalis, o giedrą dieną galima pamatyti ir už 14 km esančią Kernavės bažnyčia.

Miškai yra neatsiejamas Neries regioninio parko kraštovaizdžio elementas. Neries apsupta Velniakampio kilpa žaliuoja pušynais, nes senosios ledyno upės čia sunešė smėlio klodus, tinkamus tik pušims augti. Tik drėgnesnėse vietose, pakrančių raguvose ir šaltiniuotose vietose auga mišrūs medynai ir lapuočiai.

Paėję apie pusantro kilometro nuo regyklos pasiekėme Panerių dvarą, kuris įkurtas gražioje vietoje: jį supa Neries vingis, upėje matosi nemaža sala, toliau žaliuoja miškingos senojo Neries slėnio kalvos. Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis. Dvarui priklausė apie 1000 ha, dvare veikė pensionas, į kurį poilsiauti tarpukariu suvažiuodavo Lietuvos šviesuomenė. Vėliau čia buvo vaikų namai, o nuo 1968 metų – Vievio sanatorinė-internatinė mokykla.

Nuo dvaro žygį tęsėme miško takeliais. Aplankėm vadinamą „Raganų ratą“. Šioje vietoje nedideliame miško plote yra pušų, kurių kamienai įvairiai susiraitę, keistai susisukę, tarsi tai būtą raganų darbo. Atsigaivinti žygio metu proga buvo pasisėmus Pinyklos mitologinis šaltinio vandens. Šaltiniai, kurie teka į patekančios saulės pusę baltų kraštuose nuo senovės laikomi šventais, gydančiais. Ties Ausiutiškėmis pušyne

trykštantis Pinyklos šaltinis buvo žinomas aplinkinių kaimų gyventojams. Šio šaltinio vandeniu gydydavo skaudančias akis, merginos prausdavo veidus, kad ilgiau išliktų jaunystės grožis. Kaimo žiniuoniai Pinykloje semdavo vandenį, kurį naudodavo užkalbėjimui.

Nusileidę prie Neries surandame Ausiutiškių konglomeratą [lot. conglomeratus – sukauptas, surinktas]  – tai neįprastos formos darinys, geologinės praeities liudininkas, stūksantis ties Ausiutiškių vienkiemiu, kairiajame Neries krante, prie pat upės vagos.  Konglomerato aukštis – 2,10 m, ilgis – 5,55 m, plotis – 3,20 m., didžiausia horizontali apimtis – 12,80 m. Gerai matomas vis dar išlikęs pirminis sucementuotų nuogulų sluoksniuotumas. Šalia konglomerato Neryje yra mitologinis akmuo „Karvutė“ ir „Povilėlis“. Aplinkinių kaimų žmonės gerai žino šį akmenį. Apie jį pasakojama labai pagarbiai ir su meile. Sakoma, kad šiam akmeniui toks vardas duotas todėl, kad kaip karvutė žmonėms duoda pieną, taip Karvutė duoda žuvis. Žvejai, neradę žuvies kitose upės vietose, visada jos prisigaudydavo prie Karvutės. Šiek tiek žemiau Karvutės yra akmuo, vadinamas Povilėliu. Galima spėti, kad tai vienas iš daugelio Neryje esančių akmeniu pavirtusių žmonių. Mažybinė vardo forma leistų spėti, kad tai gal suakmenėjęs vaikas, gal Karvutės piemenėlis.

Pakile Neries šlaitu aukštyn aplankome Ausiutiškių skardį – regyklą, nuo kurios atsiveria akį džiuginanti panorama į mažosios Ausiutiškių kilpos terasas dešiniajame Neries krante. Čia matomas ne tik staigus upės vingis, bet ir viena didesnių Neries salų ties Šiurmonių kaimu, esančiu jau kitoje Neries pusėje. Smėlingas Ausiutiškių skardis virš vandens iškilęs 34 m.

Aplankome nediduką Joteliūnų kaimą. Šalia kaimo galima aplankyti Bražuolės akmenį, Klintinių tufų atodangą, Aragonito susidarymo vietą, Joteliūnų dvaro sodybą, pušį vadinamą „Raganos šluota“. Būnant miške, mūsų akis kartais „užkliūva“ už medžių ir krūmų, kurių šakos keistai suaugusios, jie išsiskiria lajos forma ar dydžiu. Ši “raganos šluota“ – pati didžiausia  Neries regioninio parko miškuose. Netoli pušies yra Kragžlių pilkapynas, archeologai spėja, kad žmonės juose laidoti apie VI – VII amžiuje. Tuo metu pilkapiuose buvo laidojami sudegintų mirusiųjų palaikai.

Gražus vaizdas atsiveria ties Bražuolės žemupiu, kai Bražuolės upė susilieja su Nerimi. Bražuolė, maitinama daugybės trykštančių šaltinių, vingiuoja miškais, kartais trumpam iššokdama į pievas. Žemupyje sparčiai besigrauždama gilyn, ji tampa panaši į putojantį kalnų upelį. Čia Bražuolės slėnio šlaitai iškyla per 20-30 metrų virš vandens, upė krenta maždaug 7-8 metrus viename kilometre. Upelės pakrantėje įrengtos Bražuolės poilsiavietės pietvakarinėje dalyje esanti pieva vadinama Alkija. Alkijos vietovardis ir neseniai ant gretimos kalvelės aptikti Kragžlių pilkapiai liudija, kad ši vieta susijusi su mūsų protėvių laidojimo papročiais – šioje pievoje galėjo būti deginami pilkapiuose palaidotų mirusiųjų kūnai. Apylinkėse šalia santakos aptikta Pugainių (Papiškių) akmens amžiaus radimvietė.

Eidami palei Nerį rytų kryptim aptinkame Paneriškių skardį – regyklą, nuo kurios  atsiveria nuostabi Neries slėnio panorama. Matyti upės vingis, kelios salos. Abiejuose Neries krantuose ošia pušynai. Čia taip pat gausu retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Šlaito apačioje, netoli Paneriškių kaimo, ošia šimtametis Paneriškių ąžuolas. Kiek tolėliau yra Kiaulės rėva – joje yra akmenys vadinami „Kiaulė su paršiukais“. Viršutinėje Neries terasoje yra Popų (Vingelių) pilkapiai vad. Kapčiais ir Sviliškių skardis. Tai nedidelis (2,4 ha) V- VII a. pilkapynas, kuriame yra apie 30 pilkapių. Archeologų ištirti miško kelių, kvartalinių linijų ar lobių ieškotojų apardyti aštuoni pilkapiai.

Jau kiek arčiau Rykantų aptinkame Žemųjų Semeniukų pilkapius – dar kitaip vadinami Kapčiumi, kurie yra Semeniukų zoologiniame draustinyje, Žemųjų Semeniukų kaime šalia Rykantų,  1,1 km į p.v. nuo Vilsos upelio ir Neries santakos, 0,55 km į p.r. nuo Kunigiškio ež. Manoma, kad pilkapiai galėjo būti supilti VI-VIII a.

Žygį baigiame aplankydami Rykantų bažnyčia ir kapines. Rykantai – kaimas Trakų raj., šalia Vilnius-Kaunas autostrados, išsidėstę trijuose Neries upės terasose. Aukščiausiame taške yra bažnyčia, klebonija ir kapinės. Pro kaimą eina senojo kelio Vilnius-Kaunas atkarpa, grysta kvadratinėm plytelėm, praradusi savo reikšmę, kai buvo nutiesta autostrada. Apie seną kelią mena ir išlikę seni medžiai šalikelėse. Yra pradinė mokykla (lenkų ir tuvių kalba), paštas, parduotuvėlė, geležinkelio stotis. Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia stovi Rykantų kaime ant kalniuko šalia bėgių, yra gotikinės konstrukcijos, renesanso formų. Viduje yra nuo 1668 m. išlikusios bajorų Oginskių freskos. Šalia bažnyčios yra medinė varpinė. Taigi siūloma šias aprašytas vietoves aplankyti ir jums.

Maršrutas: Vilnius – Baltamiškis (traukiniu) – Paneriai – Ąsiūtiškės – Kragžliai – Joteliūnai – Pugainiai – Papiškės – Paneriškės – Daubos – Balčiūnai – Rykantai – Žemieji Semeniukai.

Žygio metu jūs galite aplankyti: 

1. Lietuvos pasieniečio Jurgio Kybarto žūties (1931 m.) vietą;

2. Panerių dvarą;

3. Panerių miško regyklą;

4. Raganų ratą;

5. Pinyklos mitologinį šaltinį;

6. Ausiutiškių konglomeratą;

7. Mitologinį akmenį „Karvutė“ ir „Povilėlis“;

8. Apskritos šaltinį;

9. Ausiutiškių skardį – regyklą;

10. Joteliūnų kaimą;

11. Pušį „Raganos šluota“;

12. Kragžlių pilkapyną;

13. Bražuolės upės žemupį; 

14. Pugainių (Papiškių) akmens amžiaus radimvietę;

15. Paneriškių skardį – regyklą;

16. Paneriškių ąžuolą;

17. Kiaulės rėvą;

18. Popų (Vingelių) pilkapius vad. Kapčiais ir Sviliškių skardį;

19. Žemųjų Semeniukų pilkapius;

20. Rykantų bažnyčią ir kapines.

Jeigu turėsite ūpo rekomenduojame susiorganizuoti žygį patiems po šias nuostabias apylinkes. LTJS planuoja organizuoti šį žygį ir vėl, tik jau ateinančių metų pavasarį. Laukite naujienų ☺

Nuo gimnazijos suolų iki Širvintų pergalės.

Širvintos

Lapkričio 19 d.  prasidėjo kautynės, pagarsėjusios Širvintų mūšio vardu. Tai nebuvo didelio masto kautynės, bet šis laimėjimas turėjo milžiniškos reikšmės mūsų kariuomenei, kurios moralė po eilės nepasisekimų buvo gerokai prislėgta. Šios kautynės įrodė, jog mūsų kariuomenė tinka labai drąsiems žygiams, jei tik atsiranda gabių bei narsių energingų vadų. Širvintų laimėjimas yra daugiausiai 7 p. p. III bataliono vado leitenanto Balno, kuris tą ekspediciją sugalvojo ir atliko, ir l. e. pulko vado p. majoro Kerbelio, leidusio šį planą įvykdyti, nuopelnas.

Leitenantas Balnas su savo batalionu naktį per miškus ir raistus užėjo lenkams iš užpakalio nuo Matiejūnų anapus Širvintų, juos netikėtai puolė, sukėlė didžiausią paniką ir privertė bėgti. Buvo paimta daug belaisvių ir didelis karo grobis. Baterija iš pozicijos ties Žemųjų Vėsų vs. uoliai talkino, keldama dar didesnę paniką pakrikusių lenkų tarpe. Apšaudytas malūnas ties Širvintėliais, Širvintos, vėliau Melaškonys. Vakare, dėl smarkaus lenkų spaudimo mūsų dešiniajame sparne, mūsiškiai paliko Širvintas.

Lapkričio 21 d. vyko visos divizijos puolimas. I burys, paties baterijos vado vadovaujamas, energingai padėjo 7 p. pulkui, kurio dalys atakavo Širvintas. II baterijos burys, su leitenantu Avižieniu ir leit. Maceliu pryšakyje, garbingai talkino 2 p. pulkui ties Giedraičiais. Puolimas prasidėjo anksti rytą. I būrys tą dieną gavo kelis kartus keisti poziciją, apšaudydamas iš eilės Širvintas, Matiejūnus, Avižonius ir kt. Už kelių valandų Širvintos jau vėl buvo mūsų rankose. 9 val. turėjo būti sustabdyti ginklai, tačiau pradėtą antpuolį negi taip piga nutraukti – jis nutilo tik po pietų. Visa kariuomenė buvo baisiai įsiutus, kad vėl leido įsikišti Tautų Sąjungai, kuri žiūrėjo tik lenkų interesų ir sulaikė mūsų žygiavimą į priekį. Buvome tikri, kad lenkus būtume išvarę iš Vilniaus.

Pagal padarytas paliaubas Širvintos liko neutralioje zonoje. Baterijos stovyklai išrinktas Lemantaučiznos dvaras.

Man labai dingėjo pamatyti vietoje kai kuriuos paskutinių karo dienų šaudymo rezultatus. Vieną dieną, užsidėję ant kepurių žalius milicininkų lankus su vyr. leit. Avižieniu nujojova Širvintas ir Paširšinčio dvarą. Seni mūsų pažįstami šeimininkai labai mums prikaišiojo, kad apgriovėme jų namus ir juos buvome suvarę į rūsį. Lenkams buvo labai karšta.

Dimisijos kapitonas invalidas Pranas Povilaitis.

 Jūrė. Marijampolės aps. 1937. II 27

LTJS susikūrimas buvo labai gražus simbolinis žingsnis Lietuvoje – kol įvairūs tautiniai judėjimai pykosi – jaunimas pajautė, jog vien tarpusavio pykčiais nebus galima kažko pasiekti. Tautiškas jaunimas susijungė tam, jog savo aktyvia veikla rodytų pavyzdį kitiems. Tai buvo jaunimo žinia: negalima ginčytis dėl smulkmenų, kurios mus skiria, reikia žiūrėti kas mus jungia. Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje, siekiant bendro tikslo – lietuvių tautos gerovės. O ir Lietuvai laukiantys išbandymai buvo tikrai rimti, reikėjo veikti.

Aš LTJS‘e jau ketvirti metai. Atėjau prieš pat LTJS pakilimą iš pelenų, kuomet turėjome vos dvi dešimtis ne itin aktyvių narių, vieną teritorinį skyrių – Vilnių. Gražu žiūrėti kiek nuveikėme nuo to laiko gero mūsų šaliai ir tautai, o taip pat – lietuvių tautiniam judėjimui.

LTJS tapo žmonių, kurie patriotizmą suprantą ne kaip rašymą komentarų ar palaikymą Lietuvos per krepšinio rungtynes, o kaip patriotinį veiksmą. Cituojant vieną mūsų narį: šiais laikais tiesiog būti patriotu nebeužtenka.

LTJS pastaraisiais metais tampa ir viso lietuvių tautinio jaunimo judėjimo vėliavnešiu. LTJS gretose gimsta progresyvios idėjos, kurios pritaikomos visam judėjimui. Gal ir nesame vieninteliai naujo tautininkystės vėjo nešėjai, tačiau mūsų indėlis – tikrai svarbus.

Tačiau minėjau, jog vien sveikinimu ir geru žodžiu neapsiribosiu. Neretai pasigirsta tokių, mano manymu klaidingų minčių, jog vienas ar kitas asmuo yra jau per senas LTJS‘ui, jog jam reikėtų pasitraukti iš mūsų gretų. Nė velnio. Jūs esate reikalingi dabar ir būsite reikalingi ateityje ne mažiau. Per seno LTJS‘ui nebūna. Lygiai kaip ir seno skauto. Nebent jaučiatės visai nusenę ne tiek metais, kiek širdimi. Tikiu, jog taip nėra.

Sakote neturite laiko? Atsirado atsakingas darbas, šeima ir vaikai? O ar mažiau buvote užimti savo veiklos studijų metais, nemiegodami kelias naktis, nes reikia ne tik kad straipsnį į LTJS puslapį parašyti, tačiau dar ir egzaminui pasiruošti? Nemanau. Tuo labiau, jog tiek darbas, o ypač šeima yra suderinama, atsivedant savo vaikus į LTJS.

Suprantu, jog vyresnio amžiaus žmonės gali nesudalyvauti visose akcijose, ypač jaunatviškose, skirtose būtent jiems. Tačiau jūsų užduotis – itin kilni. Jūs turite būti sąjungos sargyboje, darant kilnų tikslą – ugdant naują tautininkų kartą dorais lietuviais, gerbiančiais savo praeitį ir tradicijas, kurie sukurs dideles ir gražias lietuviškas šeimas. Lygiai taip pat turite juos ir pamokyti, kad sąjungos kursas nenukryptų nei į rytus, nei į vakarus.  Remti ir visaip padėti LTJS‘ui, taip sukuriant mūsų tautos ir valstybės ateitį.

Tikiu, jog mūsų ateitis yra šviesi. Dar už dešimties metų galime būti tokie, kokie buvo mūsų pirmtakai – tarpukario jaunalietuviai. Tada ir jūs, vyresnieji broliai, galbūt turėsite papildomą finansinį šaltinį savo šeimoms, už šį kilnų darbą – jaunimo auklėjimą tautiška dvasia. Išdidžiai nešiokime tą liepsną, kurią įgijome davę sąjungos priesaiką. Jeigu ne mūsų ženkliuke, tai širdyje.

Nuoširdūs sveikinimai visiems esamiems ir buvusiems LTJS nariams organizacijos dešimtmečio proga!

Tomas Skorupskis,

Vicepirmininkas ideologijai

Kodėl Vakarai, ypač Amerika, įsikišusi į karą, nevykdė invazijos į Europą, kaip buvo kai kurių strategų siūloma, iš Pietų, iš Italijos Po upės slėniu ar iš Balkanų? Ar todėl, kad tuo būdu Sovietų Sąjunga būtų atkirsta nuo Europos? Prie to prisideda ir kitas „Kodėl?“ Kodėl Vakarų karo pajėgų vyriausias vadas, po išsikėlimo Normandijoje, sustabdė Didžiosios Britanijos karo pajėgų vadą maršalą Montgomerį ir JAV tankistų legendą gen. Platoną nuo žygio į Berlyną, kad ten atsiradus anksčiau negu rusams?

Pagaliau yra patikimai atsakytina į gal patį didžiausią „kodėl?“. Kodėl Vakarai dar 1943 m. pavasarį, du metai prieš 1945 m. Gegužės 8-ją, nepriėmė Vokietijos aukštų kariškių ir diplomatų pasiūlymo baigti karą, Vokietijai pasiduodant Vakarams? Kadangi apie tai yra rašyta mano knygoje NAUJA PASAULIO SANTVARKA? (2000 m. antra laida) čia tik nurodysiu, kad 1943 m. sąmoksle nuversti Hitlerio valdžią ir pasiduoti Vakarams dalyvavo nacistinio Reicho diplomatai, generolai, maršalai, admirolai ir net Reicho kontržvalgybos viršininkas admir. Kanaris. Jis Turkijoje Stambule, buvo net paruošęs lėktuvą JAV laivyno atašė Erlui nuskraidinti pas Vokietijos maršalus pasidavimo sutarčiai pasirašyti.

Tačiau siūlymas baigti karą 1943 m. Ruzvelto buvo atmestas, ir du metus buvo tęsiamos jaunų vyrų žudynės Europoje ir Ramiajame Vandenyne. Tenai japonai per jų „nepuolimo sutarties“ partnerį – Sovietus, siuntė pasidavimo Amerikai siūlymą maždaug tuo pat metu. Tačiau komunistai, kurie su naciais pradėjo karą, nenorėjo taikos, todėl japonų siūlymo neperdavė, žinoma.

Ištrauka iš V.Bražėno knygos „Priminimai  bendražygiams“ 2009, Vilnius. P.38.

Nei Vilnius, nei kiti didieji miestai vieni patys neišspęs didžiųjų Lietuvos problemų. Ir sostinė, ir didieji miestai, kaip ir juos besigrumiantieji kai kurie sąžiningi politikai ir visuomenės veikėjai labai reikalingi moralinės ir pilietinės paramos iš Lietuvos provincijos pasklidusių patriotų. Tad PAKELKIME LIETUVĄ IŠ APAČIOS. Ir SSRS galios pamatus pakirtęs JAV prezidentas Ronald Reagan nebuvo kieno nors pastatytas iš  viršaus, o iškeltas JAV provincijoje pasklidusių mažesnių, kai kur į didesnes išsivysčiusių patriotinių grupelių, klubelių, veiklos branduolių, pavienių asmenų.

Teigi, būtina burtis į pradžiai nedidelius, penkių ar dešimties narių VEIKLOS BRANDUOLIUS. Jie turėtų būti politiniai, bet nebūtinai partiniai, net gal įvairių tautinių-krikščioniškų partijų veiklius narius suburiantys „klubai“, „bendruomenės“, „komitetai“ ar kas bebūtų.Juose būtų svarstomi ir vykdomi darbai Tėvynei padėti, o ne eikvojamas laikas ir energija skaičiavimui kas kada buvo ir yra negera. Jei būtų viskas gerai, nereikėtų nei patriotų veiklos skleisti politinį apsišvietimą, kad bent jau neleidus niekam reikalų dar pabloginti.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimas yra svarbiausia valdžios institucija, būtina sukaupti dėmesį šį rudenį vykstantiems SEIMO RINKIMAMS. Lietuvos krepšininkai nebūtų tapę čempionais, jei nebūtų iš anksto treniravęsi varžyboms. Reiškia, ir Lietuvos patriotai nieko nelaimės, jeigu iš anksto „nesitreniruos“ rinkimams ir „netreniruos“ savo aplinką. Tai ypač gerai gali atlikti krašte pasklidę veiklos branduoliai.

Veiklos branduolių veikimo galimybės.

Pastoviai, kiek galint dažniau, susirinkti informaciją ir idėjomis pasidalinti bei būtinai veiklai suplanuoti.

Branduolys galėtų:

1. Atsiliepti, grupės vardu ar pavieniui, protestu ar pagyrimu, į žiniasklaidos veiklą

a)      Vietinėje,

b)      Rajoninėje

c)       Respublikos žiniasklaidoje.

1. Įtaigoti patriotinei veiklai

a)      Politines partijas,

b)      Politikus ir visuomenininkus,

c)       Valdžios institucijas,

d)      Intelektualus.

1. Įtaigoti kaimynus jų priemestyje ar seniūnijoje irgi susiburti į veiklos branduolius.
2. Įtaigoti parapijų narius organizuoti prie parapijų komitetus Baržyčiai nuo šmeižtų ir puolimų ginti. Tuo būdų daugiau katalikų įsitrauktų į patriotinę veiklą. Lankydamasis Lurde Popiežius „kalbėjo apie tai, kad Bažnyčiai būtina aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime“. (Lietuvos Aidas, 2004.08.16)
3. Rašyti (asmeniškai ar branduolio vardu) laiškus redakcijoms ir dalyvauti telefonu radio ir televizijos laidose.
4.  Padauginti ir platinti vertus dėmesio trumpus straipsnius iš spaudos. Surasti rėmėjų tos veiklos išlaidoms padengti. (Kai kurie turi pinigų, kiti gi laiko lapelių platinimui.)
5.  Prireikus, organizuotai aplankyti laikraštį, įstaigą, mokslo instituciją su pasiūlymais ar pageidavimais.
6. Kviesti į susirinkimus žinovus kalbėtojus – pranešėjus gal ir iš politinių partijų jų programoms (be propagandos ir kitų niekinimo) pristatyti.
7. Skatinti politikoje susivokiančius piliečius stoti į patriotines politines partijas, pagal pasirinkimą. Tuo būdu partijos būtų papildomos veikliais nariais.
8. Remti ir platinti patriotinę spaudą.
9. Į konkrečią veiklą įtraukti jaunimą, kurs nepatraukiamas tuščiomis kalbomis.

Tos apimties veikla ateinančiuose Seimo rinkimuose pažadins ir suburs tautiečius nurodant ne „gelbėtojus“ ar „geruosius“, o politikos prožektorių šviesą nukreipiant į tikrus ar pagrįstai „galimus“ Lietuvos ir mūsų tautos priešus.

Aišku, kad kiekvienas branduolys iš galimos veiklos būtų pasirinks tik vietinėmis sąlygomis įmanomus.

Branduoliai turi būti pasiruošę veikti savistoviai, vadovaudamiesi savo galvomis, be nuorodų ar paraginimų „iš aukščiau“. Nebent pati pradžia sukuria sąlygas turėti ryšius su kokiu nors centru.

Būtina veikti atsakingai, tik įstatymų ir etikos ribose.

Nepamirština liaudies patarlė: „Ne šventieji puodus lipdo“. Su pasišventimu apgalvotai veiklai panaudotas net mėnesio iki rinkimų laikas gali teigiamai paveikti Seimo rinkimus. Nepamirština išmintis: „Iš mažas kupstas didelį vežimą verčia.“

Tad, Tėvynės labui, PAKELKIME LIETUVĄ IŠ APAČIOS!

2004.08.18.

V.Bražėnas „Priminimai bendražygiams“, Vilnius 2009, p.28-30.